Sausio 23 d. minimos Ievos Simonaitytės 125-osios gimimo metinės. Šiuos metus Seimas paskelbė I. Simonaitytės metais. Šia proga pateikiame ištraukų iš Domo Kauno parengtos knygos „Aš esu Etmės Evė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“.

Leidinyje, skirtame įprasminti šios Mažosios Lietuvos metraštininkės atmintį, publikuojami penkiasdešimt septynių žmonių, pažinojusių arba artimai besibičiuliavusių su rašytoja, sakytiniai liudijimai. Jie užrašyti 1978–1983 metais.

Tikrasis vardas Evė

Ieva Simonaitytė (1897–1978) – išskirtinio likimo asmenybė. Pavainikė, benamės duktė. Būdama penkerių, jau žinojo lemtį: aš esu Etmės Evė. Nuo tų diena luoša, iki gyvenimo pabaigos suvaržyta judėjimo negalių. Trečdalį gyvenimo praleido ligoninėse, labai dažnai – gipse. Kartais kęsdavo nepakeliamus skausmus. Krizės metu per dieną suvartodavo 35 vaistų tabletes (1972). Nuo penkiasdešimties metų amžiaus buvo reikalinga namų šeimininkės globa. Būtinas gyvenimo inventorius: invalido ramentas, ligoninės palata, namų gultas ligos sužalotai kojai ir stuburiui ištiesti bei lengva senoji rašomoji mašinėlė. Antroje gyvenimo pusėje rašydama ją pasidėdavo ant savęs.

Už knygų honorarus ir literatūros premijas tėviškės krašte – Priekulėje – pasistatė kolūkinių statybininkų prastai suręstą vasarnamį, kad galėtų į jį nuvykti – pagal neįgaliems taikomą pirmumo paskyrą įsigijo lengvąją mašiną, kartu ir nuolatinį rūpestį: kas ją vairuotų? Tačiau sprendimus rasdavo. Buvo kieto charakterio.

Visa Lietuva ir ne tik ji nuo „Aukštujų Šimonių likimo“ pasirodymo Rašytoją vadino tik Ieva Simonaityte, bet ji laikėsi savo, tikrojo vardo – Evė. I. Simonaitytė jai buvo tarytum literatūrinis slapyvardis.

Jausminė antivokietė

Sunku patikėti, bet Ieva Simonaitytė – bemokslė, nelankė jokios mokyklos. Rašmens ir sakinio galios pažinimas augo iš paprastos kaimiečio bibliotekėlės protestantiškų tikybinių knygų, atitarnavusių laikraščių ir kalendorių, pigių skaitinių lektūros. Toliau lavinosi savišvietos būdu, vėliau intelektą brandino gilindamasi į vokiečių literatūrą ir kitų tautų literatūrų vertimus į vokiečių ir lietuvių kalbas. Kitų kalbų neišmoko. Nežinia iš kurios kartos protėvių paveldėjo nenugalimą potraukį rašyti ir unikalų talentą vaizduoti epinę šeimos bei genties istoriją ir žmonių charakterius.

Asmenybės stiprėjimui ir charakteriui esminį poveikį padarė iš Pirmojo pasaulinio karo tragedijos kilęs lemiamas pasaulio politinės santvarkos ir pasaulėžiūros lūžis. Kai kūrėsi Nepriklausoma Lietuvos valstybė, Mažoji Lietuva dar tik bandė vaduotis iš irstančios bismarkinės Vokietijos imperijos ir priklausomybės vokiškajai erdvei. I. Simonaitytė intuityviai jau suvokė valstybių istorinės griūties ir ideologinių orientyrų kaitos neišvengiamumą. Nujaučiamas permainas priėmė kaip kitokios ateities galimybę ir ją rėmė.

Būdama trisdešimties pasitraukė iš evangelikų liuteronų bažnytinės bendruomenės ir atsisakė politikavimo, niekada nepriklausė jokiai partijai. Pasižymėjo labai stipriai išreikštu lietuviškuoju tautiniu ir pilietiniu tapatumu. I. Simonaitytė buvo jausminė antivokietė, intuityviai į kaimietišką sielą sugėrusi visas nuo Vokiečių ordino užkariavimų vietos gyventojams ateivių padarytas socialines, tautines ir moralines skriaudas. Atsakomybę už jas dar netapusi rašytoja ir jau būdama „Aukštujų Šimonių likimo“ autore ji perkėlė ir tiems, kuriuos, savo nuomone, laikė užkariautojų įpėdiniais.

Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų – Antantės valstybių Versalio taikos sutartimi (1919) sudarius sąlygas nuo Vokietijos atskirto Klaipėdos krašto susijungimui su Lietuvos Respublika, I. Simonaitytei atsivėrė perspektyva aktyvios visuomenės veikėjos ir kūrėjos gabumams skleistis. Rėmėjos vaidmenyje dalyvavo ginkluoto lietuviškiausios Mažosios Lietuvos dalies – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos įvykiuose, iš karto įstojo į pirmąjį Šaulių sąjungos Klaipėdoje įsteigtą būrį, vėliau liudijo antivalstybinės nacių Neumanno–Sasso organizacijos teismo procese Kaune.

Pripažinimo ženklai

Emociškai pasikliovė rašytojų Liudo Giros ir Sofijos Čiurlionienės visuomeniška laikysena, valstybės teikiamas materialines lengvatas laikė pelnytu atlygiu už kūrybos įvertinimą. Prie visų valdžių skirtos personalinės pensijos (1936 ir 1945 metais), tapo pirmąja Nepriklausomos Lietuvos valstybinės literatūros premijos (1936) ir Lietuvos TSR valstybinės premijos (1958) laureate. Nusipelnė daug pripažinimo ženklų.

Už Lietuvos valstybės interesų gynimą buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės ir Klaipėdos sukilimo rėmėjo bronzos medaliais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu (1935 m. Vasario 16-osios proga), Respublikos Prezidentas Antanas Smetona per Klaipėdos krašto gubernatoriaus rankas I. Simonaitytei įteikė savo raštų tomą „Pasakyta – padaryta“ su dedikacija ir autografu (1936). Sovietmečiu  70-mečio proga suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos garbės vardas, sulaukus 80-mečio prisegtas aukštas TSRS valstybinis apdovanojimas – Tautų draugystės ordinas. Tai jau tarybinių laikų ir tarybinių rašytojų olimpas! Tačiau olimpas negailestingai reikalavo aukos: stūmė į izoliaciją. Rašytoja vis dažniau pasigesdavo kūrybos bendraminčių, kurie „biškį į mane panašūs“ (laiškas Petronėlei Janulevičienei, 1968), dėmesio ir draugiškumo.

Mažosios Lietuvos simbolis

I. Simonaitytės gyvenimas – kova už egzistenciją, išlikimą, už galimybę liudyti, kas buvo ir kaip buvo. Ji ne tik rašytoja ir savitos lietuvių literatūros tradicijos tęsėja, bet ir Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros gyvybingumo saugotoja ir gaivintoja, jos įprasmintoja sparčiai besikeičiančioje, prieštaringoje, dažniausiai nepalankioje aplinkoje. Ji pati tapo tos kultūros dalimi ir sąmoningai, kartais ir intuityviai su ja susiliejusi.

Rašytojos būdą ir būties viešąją raišką lėmė dviejų pasaulių – lietuviškojo ir vokiškojo – sankloda, kuriai ne jos valia tekusi agresyvi tarybmečio epocha buvo neišvengiamybė ir privaloma sąlyčio su ja sąlyga garbaus amžiaus sulaukusios asmenybės reprezentacijai viešojoje erdvėje.

Palikimas

I. Simonaitytės kūryba labai gausi. Ji iš viso 1935–1971 m. knygomis paskelbė penkiolika romanų, apsakymų ir autobiografinių knygų lietuvių kalba, kurios nuo 1938 m. užsienio šalių ir sovietmečio Maskvos leidyklų verstos į estų, latvių, rusų, lenkų, anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir kinų kalbas. Jos knygos taip pat leistos Brailio rašmenimis, pokariu – Lietuvą palikusios lietuvių emigrantų bangos Šiaurės Amerikoje. Istorinio atgarsio sulaukusi epopėja „Aukštujų Šimonių likimas“ vien lietuvių kalba išleista keturiolika kartų, XX amžiaus prozos meno požiūriu brandžiausias romanas „Vilius Karalius“ – devynis kartus.

Žvelgiant iš dienų be Rašytojos nuotolio, I. Simonaitytės kūryba – nepakartojamas Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros reiškinys ir jo kaip paveldo išliekamosios vertės matmuo, jos autorė – prarastos Mažosios Lietuvos simbolis. Jis ryškus, iškilus, daugiabriaunis, paveikus, krašto žmonių protestantiško racionalumo, darbštumo ir talento įrodymo dydis.

I. Simonaitytė ir jos pirmtakas Kristijonas Donelaitis – Mažosios Lietuvos likimo paminklas ir perspėjimas negausioms dabarties tautoms. Jie abu įpareigoja Mažosios Lietuvos istoriją ir kultūros paveldą laikyti aktualiu šių dienų Lietuvos Respublikos politikos veiksniu ir stimulu.

Mažosios Lietuvos likimo epopėjos „Aukštujų Šimonių likimas“ autorė nacistinės Vokietijos okupacijos metais gestapo Kaune buvo areštuota ir tardyta, jos knygos pašalintos iš bibliotekų, 1990 metais atkurtos Lietuvos antrosios nepriklausomybės laikotarpiu – iš mokyklų programų. Naujosios švietimo koncepcijos kūrėjai persistengė – be I. Simonaitytės užaugo visa laisvojo jaunimo karta.

Į mokyklą Rašytoja grąžinta tik 2016 m. Susizgribus, Respublikos Seimas, įvertindamas tai, kad I. Simonaitytė yra paskutinioji Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga rašytoja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą, nutarė 2017-uosius paskelbti Ievos Simonaitytės metais.

Liudijimai

Marija (Marė) Simonaitytė-Mickienė (1907-1991): „Su rašytoja Eve Simonaityte giminiuojuosi – esame pusseserės. Jos mama vardu Etmė, mano mama – Madlė. Etmės gyvenimo gerai nežinau. Pamenu, kad Evės mama prieš karą gyveno Traksėdžiuose netoli Šilutės. Dirbo durpyne. Būsimoji rašytoja, dar visai mažas vaikas, mane prižiūrėjo kaip auklė.

Pati rašytoja ne kartą man yra sakiusi, kad norėtų būti palaidota Vanaguose, vėliau persigalvojo – prie savo namo Priekulėje.

Kai rašytoją praėjusią vasarą ištiko priepuolis, ji man kartojo: Marike, Marike, palaidokite mane baltai. Gavę pranešimą apie mirtį, vykome į Vilnių ir vežėmės baltą apklotą. Tačiau mums nebuvo galimybių įsikišti. Laidotuves tvarkė Rašytojų sąjunga.

Simonaityte jaunystėje nei tėvas Jurgis Stubra, nei kas nors iš tėvo pusės nesirūpino. Kol neišgarsėjo. Bet kai tapo pripažinta rašytoja, tai ja susidomėjo ir pats tėvas, ir jo giminės.

Evė nemažai man padėjo. Per Justą Paleckį ištraukė vyrą iš karo belaisvių stovyklos. Dūdjoniams, mano įtėviams, daug padėjo.

Su Eve dažniausiai matydavaus vasaromis. Kai į Priekulę atvažiuodavo. Rašytoja labai norėjo būti palaidota Priekulėje. Prie savo namelio, po uosiu.  Bet mes dėl laidotuvių nespėjome įsikišti. Per vėlai sužinojome.  Simonaitytę palaidojo nešiotais drabužiais. Pati rašytoja norėjo būti pašarvota baltai: aprengta balta bliuzele, iki pusės užklota baltu apklotu.

Ievos Simonaitytės testamentas

Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite nei kryžiaus, dėl to, kad aš visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite ir visus akmenis nuo kapo. Tegul neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi bijūnai ir jurginai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas.

O kapo užrašas: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta. I. Simonaitytė“

xxx

Gimė I. Simonaitytė Vanaguose netoli Priekulės, kur leisdavo vasaras, mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse.