Artėjant Europos kapinių savaitei, kuri minima paskutinę gegužės savaitę, kviečiame pasidairyti po Lietuvos kapines, paieškoti tradiciškai tvarkomų kapaviečių, išsaugotų senų kryžių, pasidžiaugti tęsiamomis tradicijomis ir pasidalinti savo nuotraukomis.

Siųsdami būtinai nurodykite, iš kokių kapinių jūsų nuotraukos. Senąsias kapinių tvarkymo tradicijas atspindinčių nuotraukų autorius apdovanosime.

Tradicinės Lietuvos kapinės

Nuo seno kaimų kapinaitės išsiskirdavo jaukumu, jos dažnai būdavo ant kalvelių, prie koplytėlių ar senų medžių. Kapinės būdavo laikomos sakralia erdve — jose vengta nereikalingo puošnumo, nieks nesistengė paminklų didybe ir dekoravimo gausa pralenkti kitų kapus. Jie būdavo gana kuklūs: žemės kauburėlis, medinis ar kaltinis metalinis kryžius, akmuo, maža tvorelė. O svarbiausia – aplink turėdavo būti medžių, kad, kaip tikėta, vėlės turėtų kur nutūpti.

Buvo tikima, kad medis yra tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Ypač senajame baltų tikėjime medis laikytas gyvybės, amžinumo ir sielos kelio ženklu. Manyta, kad mirusiojo vėlė gali laikinai apsistoti medyje. Kai kuriose Lietuvos vietose dar XIX a. žmonės vengdavo kapinių medžius kirsti, nes bijota „sudrumsti vėles“. Ryšio su medžiais tradiciją perėmė ir krikščionybė, kol pastaraisiais dešimtmečiais neišstūmė naujos mados. Daugelis, pasidavę komercijos invazijai į kapines, uždengę kapus blizgiom granito plokštėm (tarsi brangumu norėdami pademonstruoti pagarbą artimajam), ėmė šalinti medžius iš kapinių – kad brangaus marmuro virsdami nesuskaldytų, kad mažiau lapų ant kapų prikristų…

Kapinių tvarkymo tradicijos ilgą laiką buvo labai santūrios, bylojančios apie pagarbą mirusiesiems. Kapines tvarkydavo ir visa kaimo bendruomenė – prieš Vėlines, Sekmines ar Žolinę, po žiemos. Žmonėms buvo svarbus ir bendras kapinių vaizdas, net tik gėlynas ant savo artimųjų kapų. Kapai – ne floristikos išmonei pademonstruoti skirta vieta, o ramybės ir atminimo vieta. Kviečiame paieškoti senų tradicijų Lietuvos kapinėse. Jų tikrai dar yra.

Senosios kapinės – lyg maža giraitė ar pieva su kryžiais

Nieks kapuose neįrengdavo puošnių gėlynų. Kapas neturėjo atrodyti prabangiai. Buvo vertinami ilgaamžiai ir mažai priežiūros reikalaujantys visžaliai augalai. Perkrautas puošnumas senajai lietuviškai tradicijai nebuvo būdingas. Kapas turėjo susilieti su aplinka, o ne išsiskirti. Dėl to senos kapinės šiandien atrodo labai natūralios — lyg maža giraitė ar pieva su kryžiais. Kai kur žmonės puoselėdavo gražią tradiciją – kelis augalus iš mirusiojo sodybos pernešdavo ir pasodindavo ant jo kapo, tarsi perkeldami dalį jo gyvenimo į amžino poilsio vietą.

Pasidalinkime vaizdais, kas jums kapinėse atrodo gražu, skoninga, santūru. Neleiskime įsigalėti sampratai, kad ant kapų būtinai turi žydėti vienodos iš gėlių parduotuvių atvežtos ir pasodintos gėlės. Turbūt pamenate, kaip neseniai viena savivaldybė ant tų kapų, kur nežydėjo gėlės (nors buvo kryžius, antkapis, mirusiojo vardas ir pavardė), susmaigstė lenteles su užrašu „neprižiūrimas kapas“.

• Nuotraukas siųskite paštu: jurate.miciuliene@kpd.lt
• Gegužės pabaigoje pasidalinsime KPD feisbuke.

Kultūros paveldo dep. inf.