Petro Skutulo nuotr.

Žibučių metas. Mėlynuoja šlaitai miškuose, net sodybose, jeigu jų čia buvo pasodinta ir netrukdyta augti.

Kas toji graži pavasario gėlė?

Enciklopedijos tikina, kad triskiautė žibuoklė  – vėdryninių šeimos, žibuoklių genties augalas. Dar vadinamas žibute, žibuole, kepenų žolėle ir kt. Daugiametis, apie 5-25 cm aukščio žolinis augalas, turintis trumpą šakniastiebį ir ilgais minkštais lapeliais apaugusį stiebą. Lapkočiai ilgi, apaugę ilgais švelniais plaukeliais, lakštai triskiaučiai, su širdiškais arba inkstiškais pagrindais ir plačiomis lygiakraštėmis skiautėmis. Lapų viršutinė pusė žalia, neplaukuota, o apatinė – violetinio atspalvio, ilgais, minkštais, šilkiškais plaukeliais. Pamatiniai lapai žiemojantys. Žiedai pavieniai, vainiklapiai 6-7, kurie melsvai violetiniai, išorinėje pusėje šviesesni. Vaisiai pailgi, plaukuoti, su snapeliu.

Žydi balandžio – gegužės mėn. Sėklas platina skruzdėlės. Auga lapuočių, mišriuose ir spygliuočių miškuose, pamiškėse.

Vaistams vartojama žolė, lapai ir žiedai. Lapai pjaunami tik jauni, be lapkočių, augalams peržydėjus, žiedai – žydėjimo pradžioje.

Lapuose yra glikozido hepatrilobino, ranunkulino, protoanemonino, rauginių, mineralinių medžiagų, cukraus, saponinų.

Auginamas darželiuose kaip dekoratyvinis augalas, yra išvestų dekoratyvinių formų. Nuodingas.

Įvairaus mėlynumo žiedai

Mokslininkai aiškina, kad triskiautė žibuoklė – daugiametis žolinis augalas, iš kurio šakniastiebio galima spėti žibuoklės amžių: jis kasmet išleidžia naują šaknų ratą, pagal kuriuos ir skaičiuojami metai. Triskiaučiai lapeliai turi ilgus kotelius su plaukeliais, kurie padeda ištverti žiemą. Kai žiedai išsiskleidžia, lapai jau būna atlikę savo pareigą – sunyksta, o vietoje jų išauga nauji šviesiai žali lapeliai.

Prigimtinė žibuoklių spalva – mėlyna, kuri gali būti nuo šviesių iki nakties dangaus atspalvių, tačiau pasitaiko baltų, rausvų, net ir margų žiedlapių. Vieni botanikai aiškina, kad spalva priklauso nuo to, kaip gerai apšviestoje vietoje žibuoklės auga, kiti – kad nuo dirvos rūgštingumo. Kultūrinių veislių žibuoklių spalvinė gama – daug platesnė: jos būna rožinės, tamsiai raudonos, purpurinės, violetinės, žalios, baltos, blyškiai geltonos spalvos.

Šios gėlytės gražiai atrodo kartu su snieguolėmis, krokais, scylėmis, žemaūgiais irisais. Žibuoklės dauginamos sėklomis ir vegetatyviškai. Jei neturite kantrybės sudaiginti sėklų, galite dauginti ir šakniastiebiais. Sodinkite ne saulės atokaitoje (saulėje jos mažiau ir trumpiau žydės), o pusšešėlyje arba lapuočių medžių, krūmų pavėsyje. Žibuoklės nemėgsta sunkios, molingos žemės – jas reikėtų sodinti į purią, nepiktžolėtą ir drėgną žemę. Žiemai žibuoklių kerelius pamulčiuokite gerai perpuvusiu kompostu arba durpėmis.

Populiari Japonijoje

Gentyje yra apie 6–10 žibuoklių rūšių, kurios paplitusios pasaulyje. Kai kurios žibuoklių rūšys įrašytos į Raudonąją knygą (Vokietijoje, Švedijoje). Lietuvoje auga tik vienintelė rūšis – triskiautė žibuoklė.

Yra daug išvestinių rūšių, kurios įvairiose šalyse auginamos kaip dekoratyvinės gėlės. Ypač populiaru žibuokles auginti Japonijoje. Tekančios saulės šalyje nuo XVIII a. vidurio išvesta daugybė jų rūšių.

Tačiau šie augalai, kaip ir dauguma vėdryninių šeimos atstovų, yra nuodingi. Gyvuliai žibuokles net iš šieno atrenka dėl aitraus skonio, kurį suteikia tam tikra medžiaga anemonalis.

Triskiautės žibuoklės spalvinės formos, pavyzdžiui, balta ar rožinė, jau yra genetiškai pakitusios. Tas baltas ar rožinis žibuoklių krūmelis kiekvienais metais žydės tokia spalva, kol visiškai sunyks.

Žibuoklių žiedai gali skirtis ir pagal žiedlapių skaičių. Tradiciškai ši gėlė turi 6-7 žiedlapius, tačiau gamtininkai yra radę  12-14 žiedlapių turinčių žibuoklių ir net žibuoklių beveik pilnaviduriais žiedais, kuomet buvo susiformavę du vainiklapių žiedai. Žibuoklės skiriasi net pagal žiedlapių dydį. Vienos turi labai mažus, kitos – didelius žiedlapius. Tai taip pat priklauso nuo vietos, kur gėlė auga, grunto, kokios buvo sąlygos žiemos metu, ar pakankamai gavo drėgmės ir kt.

Parengė Stasė Skutulienė