Komentuoja teisės firmos „Sorainen“ ekspertė Jurgita Karvelė

Noras apsaugoti kuo didesnę dalį visuomenės nuo įvairių atmainų koronaviruso, panašu, Latvijoje virs ribojimais daliai dirbančiųjų – jie gali būti atleisti, jei iki rugsėjo 15 dienos nebus gavę COVID-19 sertifikato, kuris išduodamas šia liga persirgusiems ar nuo jos paskiepytiems žmonėms. Šis pažymėjimas bus privalomas medikams, socialiniams darbuotojams, mokytojams, valstybėms tarnautojams, kurie teikia paslaugas valstybės ir savivaldybių institucijose. Neturėtų stebinti, kad kalbų apie tokius ar panašius sprendimus, stringant masinei vakcinacijai, kiltų ir Lietuvoje. Tačiau pirma reikia atsakyti į klausimą, ar toks sprendimas išvis būtų teisiškai įmanomas nepažeidžiant žmogaus teisių?

Gresia teisinė atsakomybė

Atsakymą į klausimą, ar šiuo metu darbdavys galėtų atleisti darbuotoją dėl atsisakymo skiepytis, sufleruoja dabartiniai šalies įstatymai. Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (DK) 26 straipsniu, darbdavys negali diskriminuoti darbuotojo dėl jo sveikatos būklės, įsitikinimų, pažiūrų ar tikėjimo. Žinoma, dėl pastarojo aspekto galioja tam tikros išimtys, bet jos šiuo atveju nėra aktualios.

Ši DK straipsnio nuostata užkerta kelią darbdaviui atleisti darbuotoją iš darbo ar atimti naudas, nes jis atsisakė vakcinuotis. Greičiausiai toks atleidimas būtų pripažintas neteisėtu su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis (kompensacija už priverstinę pravaikštą už visą bylinėjimosi laiką (ne daugiau kaip už 12 mėnesių) bei išeitinė išmoka už kiekvienus išdirbtus 2 metus (ne daugiau kaip už 6 mėnesius). Toks atleidimas (ar naudų atėmimas), nepaisant jo tikslo – užtikrinti kitų darbuotojų, klientų saugumą – greičiausiai būtų pripažintas diskriminaciniu. Įstatymais valstybė yra nustačiusi, jog privalu gerbti darbuotojo įsitikinimus ir pažiūras, nes skiepytis nuo koronaviruso joks darbuotojas Lietuvoje nėra įpareigotas.

Žinoma, reikėtų suprasti darbdavių suinteresuotumą paskiepyti darbuotojus ir taip užkardyti viruso plitimą darbo aplinkoje. Juk tai padeda išvengti laikino biurų, parduotuvių ar kitų vietų uždarymo ir tuo pačiu galimų nuostolių. Be to, DK 159 įpareigoja darbdavį pavaldiniams sudaryti saugias darbo sąlygas, tad darbdavys yra atsakingas ir už tai, kad darbuotojai dirbtų saugioje aplinkoje.

Norui skiepytis – motyvavimo priemonės

Ieškant galimybių dirbti saugiai, praktikoje darbdaviai randa įvairių sprendimų: paskirstyti biurą į tik tam tikriems darbuotojams prieinamas zonas; riboti uždarose patalpose dirbančių žmonių skaičių; nustatyti, kiek jau paskiepytų žmonių turi dirbti komandoje; organizuoti darbą pagal grafikus, kad nesusikirstų daugumos bendradarbių keliai. Dalis darbdavių, motyvuodami dirbti įmonės darbuotojus, netgi kompensuoja jų darbo vietų namuose įsirengimą.

Nors tai ir būtų galima pavadinti ribojimais, tačiau tokios iniciatyvos dažniausiai darbuotojų priimamos teigiamai ir supratingai. Ypač kai atsiradęs lankstumas ir daugiau vienam darbuotojui tenkančio biuro ploto netgi laikytinas darbo sąlygų pagerinimu.

Kaip teisėtai pasiekti, kad kuo daugiau darbuotojų pasiskiepytų?

Geriausias būdas – ne didinti ribojimus, o suteikti pasiskiepijusiems darbuotojams papildomų naudų. Pavyzdžiui, tokie darbuotojai galėtų gauti papildomą atostogų dieną, pinginę premiją ir pan. Suprantama, darbuotojų naudos neturi būti suteikiamos nepasiskiepijusių darbuotojų sąskaita ar juolab, atimant iš tokių darbuotojų turimas naudas.

Padėtis visgi gali pasikeisti

Grįžtant prie galimybių iš darbo atleisti nuo koronaviruso nesiskiepijantį darbuotoją, kaip analogija minimas išsamus tam tikrų kategorijų darbuotojų privalomas atlikti sveikatos patikrinimas, kad galėtų užimti savo pareigas. Visgi šiuo atveju kalbama apie neprivalomą vakciną. Padėtis pasikeistų nebent tada, jei būtų priimtas teisės aktas, numatantis būtinybę tam tikriems darbuotojams turėti persirgus natūraliai susidariusį ar vakcinomis sukurtą imunitetą. Pavyzdžiui, tokia nuostata galėtų būti pritaikoma tiesioginį kontaktą su klientais turintiems darbuotojams. Nors sunku pasakyti, ar toks valstybės sprendimas būtų teisėtas, tačiau tai taptų teisiniu pagrindu atleisti vakcinuotis atsisakančius darbuotojus. O šiuo metu atleisi darbuotoją iš darbo dėl to, kad jis nesutinka vakcinuotis, kaip minėta, darbdavys negali.

Tačiau sprendimas dėl privalomo vakcinavimosi daliai darbuotojų dar turėtų būti įvertintas pagal tai, ar tai visuomenei daro mažiau žalos nei teikia naudos. Tai ne tik teisinė, tačiau ir moralinė dilema. Panaši diskusija kiek anksčiau buvo kilusi dėl neskiepytų vaikų priėmimo į darželius, kur  vieningos visuomenės nuomonės nėra iki šiol. Tad, panašu, į aklavietę patekti galime ir svarstant privalomo vakcinavimo dėl koronaviruso būtinybę.