Žinau, kad Audrius Endzinas (nuotraukoje) dvi kadencijas anksčiau buvo išrinktas LR Seimo nariu. Artėjančių rinkimų laimėjimo atveju tai reikštų, kad šiam žmogui patekus į mūsų šalies parlamentą neprireiks pusmečio, metų ar dvejų, kol susivoks, kur patekęs. Tai yra pliusas.

Iš karto norėčiau pasakyti, kad nesu iš armados tų Lietuvos piliečių, kurie Seime mato tik susirinkusias prie lovio alkanas kiaules ir vagis, kurie pirmiausia trokšta prisikimšti sau kišenes. Tegul taip mano tie, kurie gyvenimą matuoja pagal pačius save. Tačiau…

Ir specialiai nesekdamas įvykių Lietuvos parlamente, per radiją girdėjau, kad net karantino sąlygomis, kai buvo draudžiami bet kokie didesni tautiečių susibūrimai, beveik visi seimūnai sugebėjo įrodyti, kad transportui, kanceliarijai ir kitoms Seimo nario reikmėms skirtas lėšas jie sunaudojo „pagal paskirtį“ iki paskutinio cento. Net Seimo narys, kuris gyvena kažkur Žirmūnuose ir iki Seimo jam tėra keli kilometrai sugebėjo „sunaudoti“ tarnybiniam automobiliui tiek degalų, kiek normalus provincijos gyventojas per metus nesunaudoja. O kitas dideles sumas leido pirkdamas gėles. Jis paaiškino, kad pirkęs laidotuvėms. Negi pusė jo rinkėjų būtų išmirę…

Dar vienas Seimo čiabuvis (gal teisingiau tenbuvis) karantino dienas leido vasarnamyje prie ežero ir, matyt, nelabai gebėdamas darbuotis internetinėje erdvėje, jokioje parlamentinėje veikloje per mėnesį  nė minutės nedalyvavo, o Seimo nariui priklausančią algą susišlavė visą. Jį kalbinusiai reporterei jis drėbė: „O man pofik! Daugiau aš ten kojos nekelsiu“. Tai jau tikrai, būk geras, negerbiamasai, nebekelk, nes prisiseimavai iki šleikštumo!

Prašymas: gerb. Audriau, jeigu taptum Seimo nariu, rodyk iniciatyvą, kad Seimo nario alga būtų proporcinga jo dalyvautų posėdžių skaičiui. Galbūt praverstų ir konkretūs įrodymai teikiant Seimo nario finansinę ataskaitą, kiek degalų jis sudegino vykdamas į vieną ar kitą susitikimą su rinkėjais. Visi turi juk turi labai išmanius telefonus, tegul padėjėjai daro trumpus įrašus iš konkrečių susitikimų su rinkėjais, nufotografuoja įteiktas gėles ir dovanas.

Tiek šiam kandidatui, tiek kitiems, kurie šiuose rinkimuose kelia savo kandidatūrą į Seimo narius, ir bus išrinkti, linkėčiau, kad patekę į aukščiausią Lietuvos uostymų leidimo organą nesijaustų ir nesielgtų taip, tarsi atėjo į džiungles, kur viskas, kas buvo iki tol – blogis iš prigimties – „mes viską pradėsim iš naujo“…

Ir dar beskaičiuodami tūkstančiais prikepamų įstatymų, įstatymėlių ir kitokių direktyvų, neįsijauskit į veiklą tiek, kad imtumėt parlamente reglamentuoti, kokios spalvos lentelė turėtų kabėti prie šviesoforo…

Manyčiau, kad seniai įstatymo leidėjų diskusijos laukia faktas, kad rinkimuose tedalyvauja labai maža dalis Lietuvos piliečių. Gauti socialines išmokas ir kokių gėrybių iš valstybės susirenka daug gausesnė minia. Tad ar mes, atliekantys pilietinę pareigą rinkimuose (ir pašalpų neprašantys), turime kokį nors pranašumą prieš tuos, kurie net į balsavimo apylinkę kas ketveri metai nenueina?

Ar gali Seimo narys padėti savo kraštui, kuriame buvo išrinktas į Seimą? Žinoma, jeigu tik būtų tokio noro. Ką konkrečiai? Galbūt dėl krašto aktualijų, kurios svarbios valstybės mastu, derėtų pasitarti ir su savivaldybės taryba,  neapeinant ir mero bei administracijos vadovo.

Nemanau, kad Seimo nario rūpestis kurio nors žvyrkelio asfaltavimas, nors tai ir labai saldus pyrago gabalas keliasdešimčiai rinkėjų.

Kaip ir anksčiau pasisakiusieji „Pamaryje“, aš irgi manau, kad Audrius yra pakankamai padorus būti Seimo nariu. Juk būna ir yra pasitaikę Lietuvoje ir labai nepadorių…

Petras Skutulas, „Pamario“ laikraščio redaktorius

Politinė reklama. Bus apmokėta iš specialiosios Audriaus Endzino politinės kampanijos sąskaitos. Užsak Nr. r2020/020.