Šarlotės Kaizer sugrįžimas į Rusnę

FONDASRusniškiai skaito pirmąjį lietuvių kalba išleistą kraštietės Šarlotės Kaizer (Charlotte Keyser) knygą „Tėviškės namų ir sodybų aidai“. Knygos sutiktuvės vyko Salos etnokultūros ir informacijos centre. Pasak H. Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo narės Danos Junutienės, rašytoja Šarlotė Kaizer savo kūryba įliejo naujų spalvų į aktyvią rusniškių kultūrinę veiklą, kaip kad H. Zudermanas savo kūrybiniu palikimu praturtina šilutiškių gyvenimą.

Po knygą dovanota visiems vakaro dalyviams.

Šarlotės Kaizer sugrįžimai
Apie Š. Kaizer iki šiol buvo užsimenama straipsniuose, Salos etnokultūros ir informacijos centro organizuotame seminare, pokalbiuose apie įžymius Rusnės žmones. Pirmas Šarlotės Kaizer atminties įprasminimas jos gimtinėje buvo 2013-aisiais. Prie Š. Kaizer vaikystės namo, tebestovinčio ir šiandien, rūpestingų šiandieninių įeimininkų prižiūrimo, buvo pritvirtinta memorialinė lenta, žyminti rašytojos gimimo ir mirties metus, nurodanti čia buvus jos gimtinę.
Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė prieš kelis metus labai apsidžiaugė, kai į jos rankas pateko Š. Kaizer knyga „Tėviškės namų ir sodybų aidai“. Žinojo, kad joje autorė aprašo savo gimtinę, mylimas Mažosios Lietuvos krašto vietoves. Bėda, kad knyga parašyta vokiečių kalba ir ne kiekvienam Lietuvos skaitytojui prieinama. Pradėta ieškoti, kas galėtų knygą išversti ir išleisti.
Salos etnokultūros ir informacijos centrui į pagalbą atskubėjo Šilutės rajono bendruomenių sąjunga. Pateikę paraišką Lietuvos kultūros tarybai gavo finansavimą knygos leidybai.

Daiva Plikšnienė skaitė ištrauką iš knygos, o už jos tarsi per langą į Rusnę žvelgė Šarlotė Kaizer…

Šarlotė Kaizer (Charlotte Keyser)
Šarlotė Kaizer (1890-1966) gimė ir augo Rusnėje, medienos ekspedicijos įmonės savininko šeimoje. Būdama šešerių metų su tėvais persikėlė gyventi į Tilžę. Mokėsi Karaliaučiaus menų akademijoje, dirbo dailės mokytoja Tilžės gimnazijoje. Pirmąsias noveles ir apsakymus Š. Kaizer pradėjo rašyti besimokydama Tilžės gimnazijoje. Mokydamasi akademijoje ne kartą sugrįždavo į gimtuosius namus Rusnėje. Pradėjo rašyti mokydamasi Tilžės gimnazijoje. Savo gimtinę ir kitas jos mylimas Mažosios Lietuvos krašto vietoves vokiečių kalba aprašė apsakymuose ir novelėse, kurie sugulė į knygas „Tyliuose kaimuose“ bei „Tėviškės namų ir sodybų aidai“.
1940 m. Karaliaučiujebuvo išleistas jos romanas „Ir vis naujos dienos“ („Und immer neue Tage“), kuriame aprašyti Jociškių dvarelyje vykę tikri ir rašytojos pramanyti įvykiai, žmonių likimai nuo didžiojo maro metų Mažojoje Lietuvoje (nuo 1710 m. iki 1800 m.). Šis kūrinys knygos autorę išgarsino visame vokiečių kalbos plote. Po 9 metų pakartotinai išleista knyga tapo bestseleriu, tiražui pasiekus 90 tūkstančių.
Kritikai įvertino romaną kaip svarbiausią Š. Kaizer darbą. Už šį romaną Karaliaučiaus universitetas1944 m. paskyrė Getės fondo Herderio premiją. Tais pat metais knygos autorė, kaip ir dauguma krašto gyventojų, buvo priversta trauktis į Vakarus. Antrasis pasaulinis karas užkirto kelią į gimtuosius namus, tačiau Š. Kaizer prisiminimų apie gimtinę negalėjo ištrinti.
1966-aisiais, rašytojos mirties metais, ji buvo apdovanota Rytprūsių kultūros premija, jos pavardė įrašyta į Vokietijos enciklopediją.

Knygos buvo sudėtos lagamine, panašiame į tą, kurį nupiešė rusniškė Šarlotė Kaizer.

Sutiktuvės
Į lietuvių kalbą išverstos knygos sutiktuvių vakare skambėjo ištraukos iš knygos, įteiktos padėkos prisidėjusiems prie knygos pasirodymo, skambėjo moterų vokalinio ansamblio „Luotužė“ dainos. Sutiktuvių organizatoriai pasistengė, kad scenos vaizdai, išsakytos mintys ir patirti jausmai padėtų suprasti, ką rusniškiams reiškia šios knygos sutiktuvės, prilygstantis Šarlotės Kaizer sugrįžimui.
Daivos Plikšnienės skaitoma ištrauka, Š. Kaizer žvilgsnis iš nuotraukos, keliaujantis kažkur pro langą, į Rusnę, mažas stalelis, ant kurio pleveno šildanti žvakės liepsna, Birutės Servienės ir Marijonos Janavičienės eiliuoti skaitymai ir pasakojimai apie rašytoją bei knygos lietuvių kalba kelią, padėkos, vertėjos Irenos Tumavičiūtės prisiminimai apie jai patikėtą nelengvą, bet kuriam kitam vertėjui, nemokančiam specifinių Mažosios Lietuvos kraštui būdingų išsireiškimų, sunkiai įveikiamą darbą – visa liudijo apie Šarlotės Kaizer sugrįžimą į gimtinę, į Rusnę.
Šviesi rašytojos atmintis pagerbta Tylos minute, prie atminimo lentos padėta gėlių. Visi vakaro dalyviai buvo apdovanoti ką tik dienos šviesą išvydusiomis knygomis, kurios buvo sudėtos sename lagamine. Bemaž tokiame pat, kokį nupiešė knygos autorė prie pasakojimo „Lagaminas“.

Laima PUTRIUVIENĖ

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Ligonių kasos ragina klausti, o ne aklai mokėti už gydymą

Gyventojai klausia Ligonių kasų, kodėl, būdami apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, gydymo įstaigose kartais turi mokėti ar primokėti už gydymą, tyrimus ar procedūras. Neretai žmonės mano turintys mokėti už sveikatos priežiūros paslaugas, nes gydymo įstaigų pateikiama informacija apie mokėjimą už jas yra klaidinanti ar neaiški. Valstybinė ligonių kasa primena: kada už gydymą mokėti nereikia, kada tenka. Rūpimus klausimus Valstybinei ligonių kasai galima pateikti: el. paštu info@vlk.lt tel. (8 5) 232 2222 arba žiūrėkite šį vaizdo įrašą: https://youtu.be/T9lMmMrw9DE  Apdraustiesiems – nemokamai Apdraustieji papildomai nemokėdami

Apie pradines mokyklas Žemaičių Naumiesčio valsčiuje

Jau nuo 2021 09 20 tinklalapyje „zemaiciunaumiestis.lt“ talpinamas straipsnis „Jaunuomenės mokymas Žemaičių Naumiestyje ir netikėtas atradimas“ apie Žemaičių Naumiesčio valsčiaus keturklasės mokyklos (dabar gimnazijos) šimtmečio jubiliejų. Skelbiama naujiena, neva, seniausia pirmoji valsčiaus mokykla Naumiestyje, pusiau slapta, buvo įkurta liuteronų bendruomenės 1835 m. Tai nėra tikslu. Pusiau slaptų mokyklų tais metais negalėjo būti, nes jas imta drausti tik nuo 1863 metų. Negalėjo būti ir parapinės mokyklos, nes nebuvo Naumiestyje liuteronų bažnyčios (ji pastatyta 1842). Matyt, čia kalba eina apie neoficialią tikėjimo

„Dainų dainelė“ Šilutėje

Šilutės Vydūno gimnazijoje įvyko Lietuvos vaikų ir moksleivių konkurso ,,Dainų dainelė“ pirmasis etapas. Jame dalyvavo: Šilutės lopšelio–darželio ,,Ąžuoliukas“ ansamblis ,,Lendrelė (mokytoja Loreta Mieliulytė), Šilutės l. d. ,,Raudonkepuraitė“ ansamblis (vad. Valteris Matulis), Šilutės l. d. ,,Žvaigždutė“ solistė Andrėja Budrevičiūtė, Šilutės M. Jankaus pagrindinė mokyklos solistas Ugnius Urnikis (mok. Vidilija Aidukienė), Šilutės pirmosios gimnazijos solistė Goda Džalagonija (mok. Vygantas Stoškus), Šilutės meno mokyklos solistė Fausta Balodytė (mok. Kristina Kasperaitytė). Konkurso komisija į antrąjį etapą atstovauti Šilutės rajonui delegavo: „Žvaigždutės“ solistę Andrėją Budrevičiūtę,

Tautodailininkės parodoje – paukščiai ir angelai  

tautodailininkė

Tautodailininkė Violeta Astrauskienė – apie Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje surengtą personalinę savo keramikos darbų parodą „Sparnuotieji“. Pateikiame autorės mintis. Neslėpsiu, esu pilna kūrybinių idėjų, kurias manyje natūraliai gimdo Kūrėjas. Niekada nelyginu savęs su kitais, juk kiekvienas mes – vienintelis ir nepakartojamas. Myliu kiekvieną savo kūrinį, nesvarbu, kas tai – piešinys, molio lipdinys, nuotrauka ar tekstas, nes į kiekvieną įdedu dalį savęs. Džiaugiuosi, kad esu čia ir dabar… Kaip „atkeliavo“ molis? Tiesiog puiki galimybė išbandyti naujus potyrius – Švėkšnos tradicinių

Taip pat skaitykite