Šarlotės Kaizer sugrįžimas į Rusnę

FONDASRusniškiai skaito pirmąjį lietuvių kalba išleistą kraštietės Šarlotės Kaizer (Charlotte Keyser) knygą „Tėviškės namų ir sodybų aidai“. Knygos sutiktuvės vyko Salos etnokultūros ir informacijos centre. Pasak H. Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo narės Danos Junutienės, rašytoja Šarlotė Kaizer savo kūryba įliejo naujų spalvų į aktyvią rusniškių kultūrinę veiklą, kaip kad H. Zudermanas savo kūrybiniu palikimu praturtina šilutiškių gyvenimą.

Po knygą dovanota visiems vakaro dalyviams.

Šarlotės Kaizer sugrįžimai
Apie Š. Kaizer iki šiol buvo užsimenama straipsniuose, Salos etnokultūros ir informacijos centro organizuotame seminare, pokalbiuose apie įžymius Rusnės žmones. Pirmas Šarlotės Kaizer atminties įprasminimas jos gimtinėje buvo 2013-aisiais. Prie Š. Kaizer vaikystės namo, tebestovinčio ir šiandien, rūpestingų šiandieninių įeimininkų prižiūrimo, buvo pritvirtinta memorialinė lenta, žyminti rašytojos gimimo ir mirties metus, nurodanti čia buvus jos gimtinę.
Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė prieš kelis metus labai apsidžiaugė, kai į jos rankas pateko Š. Kaizer knyga „Tėviškės namų ir sodybų aidai“. Žinojo, kad joje autorė aprašo savo gimtinę, mylimas Mažosios Lietuvos krašto vietoves. Bėda, kad knyga parašyta vokiečių kalba ir ne kiekvienam Lietuvos skaitytojui prieinama. Pradėta ieškoti, kas galėtų knygą išversti ir išleisti.
Salos etnokultūros ir informacijos centrui į pagalbą atskubėjo Šilutės rajono bendruomenių sąjunga. Pateikę paraišką Lietuvos kultūros tarybai gavo finansavimą knygos leidybai.

Daiva Plikšnienė skaitė ištrauką iš knygos, o už jos tarsi per langą į Rusnę žvelgė Šarlotė Kaizer…

Šarlotė Kaizer (Charlotte Keyser)
Šarlotė Kaizer (1890-1966) gimė ir augo Rusnėje, medienos ekspedicijos įmonės savininko šeimoje. Būdama šešerių metų su tėvais persikėlė gyventi į Tilžę. Mokėsi Karaliaučiaus menų akademijoje, dirbo dailės mokytoja Tilžės gimnazijoje. Pirmąsias noveles ir apsakymus Š. Kaizer pradėjo rašyti besimokydama Tilžės gimnazijoje. Mokydamasi akademijoje ne kartą sugrįždavo į gimtuosius namus Rusnėje. Pradėjo rašyti mokydamasi Tilžės gimnazijoje. Savo gimtinę ir kitas jos mylimas Mažosios Lietuvos krašto vietoves vokiečių kalba aprašė apsakymuose ir novelėse, kurie sugulė į knygas „Tyliuose kaimuose“ bei „Tėviškės namų ir sodybų aidai“.
1940 m. Karaliaučiujebuvo išleistas jos romanas „Ir vis naujos dienos“ („Und immer neue Tage“), kuriame aprašyti Jociškių dvarelyje vykę tikri ir rašytojos pramanyti įvykiai, žmonių likimai nuo didžiojo maro metų Mažojoje Lietuvoje (nuo 1710 m. iki 1800 m.). Šis kūrinys knygos autorę išgarsino visame vokiečių kalbos plote. Po 9 metų pakartotinai išleista knyga tapo bestseleriu, tiražui pasiekus 90 tūkstančių.
Kritikai įvertino romaną kaip svarbiausią Š. Kaizer darbą. Už šį romaną Karaliaučiaus universitetas1944 m. paskyrė Getės fondo Herderio premiją. Tais pat metais knygos autorė, kaip ir dauguma krašto gyventojų, buvo priversta trauktis į Vakarus. Antrasis pasaulinis karas užkirto kelią į gimtuosius namus, tačiau Š. Kaizer prisiminimų apie gimtinę negalėjo ištrinti.
1966-aisiais, rašytojos mirties metais, ji buvo apdovanota Rytprūsių kultūros premija, jos pavardė įrašyta į Vokietijos enciklopediją.

Knygos buvo sudėtos lagamine, panašiame į tą, kurį nupiešė rusniškė Šarlotė Kaizer.

Sutiktuvės
Į lietuvių kalbą išverstos knygos sutiktuvių vakare skambėjo ištraukos iš knygos, įteiktos padėkos prisidėjusiems prie knygos pasirodymo, skambėjo moterų vokalinio ansamblio „Luotužė“ dainos. Sutiktuvių organizatoriai pasistengė, kad scenos vaizdai, išsakytos mintys ir patirti jausmai padėtų suprasti, ką rusniškiams reiškia šios knygos sutiktuvės, prilygstantis Šarlotės Kaizer sugrįžimui.
Daivos Plikšnienės skaitoma ištrauka, Š. Kaizer žvilgsnis iš nuotraukos, keliaujantis kažkur pro langą, į Rusnę, mažas stalelis, ant kurio pleveno šildanti žvakės liepsna, Birutės Servienės ir Marijonos Janavičienės eiliuoti skaitymai ir pasakojimai apie rašytoją bei knygos lietuvių kalba kelią, padėkos, vertėjos Irenos Tumavičiūtės prisiminimai apie jai patikėtą nelengvą, bet kuriam kitam vertėjui, nemokančiam specifinių Mažosios Lietuvos kraštui būdingų išsireiškimų, sunkiai įveikiamą darbą – visa liudijo apie Šarlotės Kaizer sugrįžimą į gimtinę, į Rusnę.
Šviesi rašytojos atmintis pagerbta Tylos minute, prie atminimo lentos padėta gėlių. Visi vakaro dalyviai buvo apdovanoti ką tik dienos šviesą išvydusiomis knygomis, kurios buvo sudėtos sename lagamine. Bemaž tokiame pat, kokį nupiešė knygos autorė prie pasakojimo „Lagaminas“.

Laima PUTRIUVIENĖ

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Geriausias automobilis šiuolaikinei šeimai – miesto visureigis

Į klausimą, koks automobilis geriausiai tinka lietuviškai šeimai, atsakyti gali tik pačios šeimos, žinančios, kur renkantis reikia sudėti visus akcentus: ar skaičiuoti litrus bagažinėje, ar matuoti erdvę ant galinės sėdynės, ar patikrinti, kiek telefono įkrovos lizdų salone. Dėl šios priežasties „Lietuvos metų automobilio 2020“ nominaciją – „Šeimos automobilį 2020“ – rinkti patikėta ne kam kitam, o šeimoms, į specialius automobilių bandymus atkeliavusioms iš visos Lietuvos. „Šeimos automobilis 2020“ – viena iš svarbiausių „Lietuvos metų automobilio 2020“ rinkimų nominacijų, mėgstama tiek

E.skautas – šių dienų superherojus

Įgyvendinant projektą „Prisijungusi Lietuva“: efektyvi, saugi ir atsakinga Lietuvos skaitmeninė bendruomenė“ sukurtas e.skautų tinklas, skirtas 14-29 metų jaunimui, norinčiam dalyvauti savanoriškoje veikloje ir gebančiam naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis. Vydūno viešosios bibliotekos interneto svetainėje bei Facebook paskyroje paviešinus informaciją apie kuriamą e.skautų tinklą ir pakvietus Pagėgių krašto jaunimą aktyviai prie jo jungtis, Vydūno viešojoje bibliotekoje, Kentrių, Lumpėnų, Piktupėnų bei Žukų filialuose užsiregistravo 20 jaunuolių iš Algimanto Mackaus gimnazijos, Piktupėnų pagrindinės mokyklos, Vilkyškių J. Bobrovskio gimnazijos bei kitur. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios

„Prašom prekių apžiūrėti, turguje paklegėti“

Tikriausiai bent viena ausimi esate girdėję, kad nuo pat XVI a. pabaigos Šilutę lydėjo vienintelis įvaizdis – miestelis, kur vyksta milžiniški turgūs. Į juos susirinkdavo ir vietinių gyventojų, ir žemaičių, ir užsienio pirklių, kuriuose žmonės parduodavo ir įsigydavo žemės ūkio produktų, žvejybos laimikio, pramonės prekių, knygų, rankdarbių ir kitko, bendraudavo ir pramogaudavo. Tokios prekyvietės išsilaikė iki pat Antrojo pasaulinio karo, o nuo 1944 m. sumenko, jų veiklą labai apribojo sovietinio ekonominio-ūkinio režimo įvedimas. Parodoje pabandėme atkurti senojo klestinčio turgaus šurmulį

Emigrantai keičia tradicijas

Per dešimt mėnesių Šilutės r. savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruoti 384 naujagimiai, 486 mirę asmenys, 333 santuokos ir 134 ištuokos. Spalį sulaukta 35 naujagimių, mirė 50 asmenų, susituokė 20 porų, iširo 14 šeimų. Naujagimių gausa išsiskyrė liepa, jų užregistruota 60: 30 berniukų ir tiek pat mergaičių. Po 44 naujagimius registruota balandį ir birželį. Po 50 asmenų į Amžinybę išėjo spalį ir balandį. Sausį jų buvo net 55. Po 52 – kovą ir birželį. Tik vienintelį liepos mėnesį sulaukta 60 naujagimių,