Žukų liuteronų evangelikų bažnyčioje buvo neeilinės iškilmės – pašventintas bažnyčios varpas. Drauge su Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupu Mindaugu Sabučiu ir parapijos kunigu Ediku Šulcu varpą naujam gyvenimui palaimino Plikių ir Dovilų kunigas Liudvikas Fetingis, Tauragės kunigas Mindaugas Dikšaitis, Batakių kunigas Karolis Skausmenis, Vilniaus parapijos antrasis kunigas Ričardas Dokšas, Viešvilės katalikų parapijos klebonas Kęstutis Pajaujis.

Iškilmėse dalyvavo LR Seimo narys Ričardas Juška, Pagėgių savivaldybės meras Vaidas Bendaravičius, mero pavaduotoja Ligita Kazlauskienė, administracijos direktoriaus pavaduotojas Virginijus Komskis.

Istorinė bažnytkaimio diena
Bažnytkaimiais Lietuvoje buvo vadinamos nedidelės gyvenvietės, kurių pagrindinis pastatas – bažnyčia. Jos bokštas dažniausiai iš tolo matomas atvykstantiems į miestelį keleiviams, o skambantis bokšto varpas girdimas už keleto kilometrų aplinkiniuose kaimuose. Žinoma, tokios bažnyčios – jau praeitų šimtmečių statiniai, kai apylinkės buvo tiesiog nusėtos valstiečių sodybomis. Aukštai iškeltas bažnyčios bokšto varpas, skambantis šventadienio rytais, kviesdavo pamaldoms arba mišioms, skambantis neįprastu laiku – pranešdavo apie iškeliavusį amžinybėn. Ilgai, kitaip skambantis varpo gausmas skelbdavo apie gresiantį pavojų ar net prasidėjusį karą.

Šiais laikais tokios žinios perduodamos šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis, tačiau varpo reikšmė tebelieka svarbi. Tai buvo akivaizdu pamačius, kiek Žukų kaimelio gyventojų ir svečių į pašventinimo pamaldas sukvietė suskambęs naujai įkeltas Žukų evangelikų liuteronų bažnyčios varpas.

Varpas su istorija
Sovietams užėmus šį kraštą, naujos valdžios vadai, matyt, suprato ypatingą varpo reikšmę – jį gana greitai nutildė ir sunaikino. Sovietų valdžia nacionalizavo ir bažnyčią bei kitus parapijai priklausiusius pastatus. Išniekinta bažnyčia susilpnėjusiai, tiesiog nukraujavusiai Žukų parapijai grąžinta 1998 m., tačiau dar daugiau nei dvidešimt Lietuvos Nepriklausomybės metų ji stovėjo nebyli – be varpo ir vargonų. Tiesa, jau keletą metų trečią mėnesio sekmadienį bažnyčios skliautais nuaidi senovinės fisharmonijos akordai, čia nedrąsiai renkasi ir gieda keletas senųjų parapijiečių palikuonių, užklysta ir vienas kitas pakeleivis.
Pagaliau ilgai saugotą ir slėptą varpą Žukų parapijai padovanojo kitos Klaipėdos krašto Plikių parapijos kunigas Liudvikas Fetingis. Prieš kelerius metus jam jį patikėjo kaimyninio bažnytkaimio gyventojas, pokariu sudegus jo kaimelio bažnyčiai, daugelį metų slėpęs varpą daržinėje, apkrovęs šienu. Galiausiai įsitikinęs, kad jo kaimelio bažnyčia niekuomet nebebus atstatyta, metų naštos slegiamas, istorinę brangenybę patikėjo kunigui Liudvikui Fetingiui, kuris galiausiai nusprendė pradžiuginti Mažosios Lietuvos pakraščio Žukų parapiją ir jos kunigą Ediką Šulcą, seniai ieškojusį būtent tokio, turinčio savo istoriją, varpo.

Keletas prasmingų eilučių iš giesmyno „Krikščioniškos giesmės“ 404-osios giesmės apie bažnyčios bokšto laikrodį:
„Pirmą dūžį kai girdi,
Dievą apmastyk širdy.
Jam vienam teesie garbė,
Gyrius, padėka, šlovė.
Dūžiai kai suskamba du,
Pagalvok, ar tuo keliu
Tu gyvenime eini.
Kokį tikslą tu turi?
Kai vienuolika skambės,
Dievas darbui dar vis kvies.
Vynuogynan paskubėk
Ir sau atlygį laimėk.
Dvylikta kai skamba jau,
Šviečia miestas tau dangaus.
Viltį šią tvirtai turėk
Ir Dievu linksmai tikėk.

Varpas prabilo…
Žukų parapijietis Raimondas Genutis parsigabeno varpą, pasitaręs su specialistais nušveitė rūdis, nudažė, pagamino reikiamas tvirtinimo bei valdymo detales ir, surinkęs savanorių komandą, šiemet, spalio 13 dieną, įkėlė į bažnyčios bokštą. Lapkričio 16 d. įvyko iškilmingos varpo šventinimo pamaldos. Vienuoliktą valandą kunigų eisena iš parapijos klebonijos priartėjo prie bažnyčios bokšto. Šio straipsnio pradžioje minėtuosius kunigus ir vyskupą apsupo susirinkusiųjų minia. Vyskupas, žvelgdamas į bažnyčios bokštą, tarė: „Varpas kviečia. Eikit šen, eikit šen! Varpas primena, kad jo šventovėje Dievas mūsų laukia…“ Pašventinęs varpą, vyskupas, jam skambant, pakvietė visus užeiti į bažnyčią.

Žukų parapijietis Raimondas Genutis parsigabeno varpą, pasitaręs su specialistais nušveitė rūdis, nudažė, pagamino reikiamas tvirtinimo bei valdymo detales ir, surinkęs savanorių komandą, šiemet, spalio 13 dieną, įkėlė į bažnyčios bokštą. Lapkričio 16 d. įvyko iškilmingos varpo šventinimo pamaldos. Vienuoliktą valandą kunigų eisena iš parapijos klebonijos priartėjo prie bažnyčios bokšto. Šio straipsnio pradžioje minėtuosius kunigus ir vyskupą apsupo susirinkusiųjų minia. Vyskupas, žvelgdamas į bažnyčios bokštą, tarė: „Varpas kviečia. Eikit šen, eikit šen! Varpas primena, kad jo šventovėje Dievas mūsų laukia…“ Pašventinęs varpą, vyskupas, jam skambant, pakvietė visus užeiti į bažnyčią.

Ir nesvarbu, kad dabar aplinkui Žukų bažnytkaimį nebelikę sodybų, kurių gyventojus varpas turėtų sukviesti į pamaldas. Jis turi dar gilesnę prasmę, apie kurią byloja giesmė, kuria pradėtos ir baigtos varpo pašventinimo pamaldos. Prierašas skelbia, kad šiandien šios retai giedamos giesmės melodiją Tauragėje užrašė tas pats kunigas L. Fetingis, taip išsaugodamas ją nuo užmaršties. Savo kalboje, apmąstęs varpo reikšmę, jis papasakojo ilgai slėpto varpo istoriją.

Giesmėje išsakytos mintys atsispindėjo ir vyskupo Mindaugo Sabučio pamoksle. Jis prisiminė ir gražią bendrystę, užsimezgusią pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais Tauragėje atgautoje „vymerinėje“ – buvusiuose kunigo Augusto Vymerio (1869–1942) namuose, kur pabendrauti ir pagiedoti rinkdavosi krikščioniškasis jaunimas, tarp jų ir Kęstutis Pajaujis, dabartinis kaimyninės Viešvilės katalikų parapijos klebonas, šios šventės svečias.
Jis kalbėjo ir apie dabartinę parapijų bendrystę bei galimas katalikų mišias ir šioje šventovėje. Bendromis pajėgomis būtų lengviau atlikti ir kitus būtinus bažnyčios restauravimo darbus. Talkose ir dabar bendraujama, nepaisant tikybos skirtumų.

Šventėje dalyvavo ir Pagėgių savivaldybės merai – buvęs ir naujai išrinktas, pritarę Raimondo Genučio teiktai paraiškai istorinės Žukų bažnyčios chorų (balkonų) atstatymui. Atsirado viltis, kad šventovė ir iš vidaus atgaus tikrąją savo išvaizdą. Parapijos kunigui Edikui Šulcui beliks pasvajoti apie tikrus choruose stovinčius ir didingai skambančius vargonus.
Dvidešimtmečio proga
Bažnyčios bokštan įkeltas, pašventintas ir prabilęs varpas Žukų bažnytkaimiui – istorinis įvykis. Kunigui Edikui Šulcui tai tarsi ir dar viena dovana, vainikuojanti dvidešimties metų kunigystės jubiliejų, šia proga Konsistorijos nutarimu jam leistą nešioti tarnybinį kryžių, iškilmingai įteiktą spalio 5 d. Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Buvo ir ta proga jį sveikinančių. Svarbu, kad pastaruoju metu pablogėjusia kunigo sveikata susirūpintų ne tik artimieji, bet ir jis pats. Svarbu, kad negalavimai netrukdytų aktyviai darbuotis aptarnaujamų parapijų labui, kad skambantys varpai sukviestų, sugrąžintų ir anąkart neaktyvius parapijiečius.

Jonas DIKŠAITIS Astos Andrulienės ir Raimondo Genučio nuotr.