Lietuvos valstybė gimė kovodama. Joti, eiti į karą – sena lietuvio pareiga, apie kurią liaudies dainose dainuojama: jaunas brolužis žirgelį balnojo, šveitrųjį kalaviją segėsi. Lietuvoje visuotinio šaukimo prievolė galiojo iki XVIII a. pabaigos. Vėliau ji tapo bajorų luomo prievole.

1387 metų Jogailos privilegijoje Lietuvos bajorams rašoma: „Pagal senąjį paprotį karo žygis pasilieka kiekvieno pareiga, kuri vykdoma savo nuostoliais ir išlaidomis. Tais atvejais, kada reikėtų persekioti priešus ir mūsų priešininkus, bėgančius iš Lietuvos šalies, tai į tokios rūšies persekiojimą, kuris liaudies kalba vadinamas vyčiu, yra įpareigojami vykti ne tik kariai, bet ir kiekvienas bet kokios padėties ir bet kurio luomo vyras, galįs nešioti karo ginklą“. Taigi, jei esi sveikas ir pilnametis (18 m.), broli, kelkis eiti mūšin su užpuolikais. 1588 m. išleistame III Lietuvos statute buvo pasakyta, kad šią prievolę turi atlikti „visi dvasininkų ir pasauliečių luomai, kunigaikščiai, ponai, žemės ir rūmų urėdai, dvarionys ir žemininkai, apskričių šlėktos, taip pat totoriai ir mūsų miestų miestiečiai, turintys žemės valdas, nieko neišskiriant, kai tik bus reikalas, laisvam žemės seimui nutarus… ir visuomet, kai bus nutartas visuotinas šaukimas“. Už neatvykimą ar pabėgimą iš mūšio lauko buvo baudžiama valdų atėmimu.
Kariauti – ne sūrį užkrosnyje graužti. Iš žygio ne tik su grobiu galėjai grįžti, bet ir galvelę padėti. Įsigalint baudžiavai, keičiantis ginkluotei, visų gyventojų dalyvavimas vejant priešą pakeistas bajorų ir jų būrių visuotiniu šaukimu. Į karužę privalėjo rengtis žemės valdų savininkai. Žemvaldžiai privalėjo atsivesti ginkluotas palydas, priklausomai nuo valdomų valstiečių dūmų (kiemų) skaičiaus.
Ar didelė buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pašauktinių kariuomenė? Pavyzdžiui, 1528 m. ją sudarė 19 844 raiteliai, 1567 m. – 27 708 raiteliai. Po Liublino unijos LDK kariuomenė sumažėjo. Yra žinoma, jog XVII a. į LDK pašauktinių gretas stodavo 10-12 tūkstančių žmonių, neskaitant tarnų. Samdomos kariuomenės dydį nustatydavo seimas. Taip 1654 m. Lietuva turėjo 18 tūkst. samdinių armiją, o 1667 m. – tik 6 tūkstančius.
Apie šauktinių kariuomenės efektyvumą atsiliepiama nevienodai. Etmonas Jonušas Radvila 1655 m. laišku skundėsi karaliui, kad ši armija baili, dažnai išbėgioja. Kartais šauktiniams rugiapjūtė tapdavo svarbesnė nei puolimo tęsimas ar gynyba. Bet istorija žino ir faktų, bylojančių apie žemaičių ar aukštaičių jočių (raitelių) narsą, kantrybę. 1656 m. Ukmergės, Upytės, Breslaujos apskričių šauktiniai privertė trauktis iš Lietuvos švedų reguliarius dalinius. Lietuviai pusmečiui apsupo Biržų pilį ir jos įgula pasidavė. Daugelyje praeities mūšių būtent šauktinių kariuomenė nusverdavo jų baigtį LDK naudai. Sermėgiai, apsiginklavę ietimis, kirviais, raiti ir pėsti drąsiai grumdavosi su Lietuvon atsigrūdusiais svetimšaliais grobikais. O kiek didelių kautynių laimėta dar seniau, pagonybės laikais. 1261-aisiais, liepos 13 dieną, prie Durbės žemaičių eilės, apsitaisiusios meškenomis, ištaškė geležines kryžiuočių gretas. Pastariesiems talkino danai, žuvėdai (švedai). Atėjūnų rikiuotė suguro po to, kai jiems iš už nugaros netikėtai smogė kuršiai, atsukę ginklus prieš savo pavergėjus. Tuomet žuvo švedų karalius, garsus kryžiuočių riteris Botelis, kiti. Šių kautynių garsas pasiekė Europą.
Šiandien valstybės ir tautų gyvenimas labai skiriasi nuo senųjų laikų, bet vienas dalykas išlieka nepakitęs: savo žemę, savo namus tebereikia saugoti ir ginti nuo slaptų ar net atvirų nedraugų, priešiškai žiūrinčių į Geležinio Vilko tėviškę Baltijos pakraštyje.

Paruošė R. Mažutis