Naujas Hermano Zudermano „Lietuviškų apysakų“ leidinys „Kelionė į Tilžę“ ne tik puiki dovana vasaros skaitymui, bet ir masinantis keliauti po aprašytas vietoves vadovas. Tiesa, ne visos vietovės knygoje įvardintos dabar esančiais vardais. Bet tikrai neapsiriksi stabtelėjęs ties Parvės upės žiotimis, kur visai prie pat marių stovi Vilviškiai.

Knygoje atgyja…

„Visai prie pat marių stovi Vilviškiai, – pakartoja autorius, o tu junti, kaip sujudinta bangelė plūsteli ir vėl atsitraukia, liesdama basas kojas. Kaimas abipus upės „Ir norint iš didžiųjų vandenų įsukti į Parvės upę, reikia plaukti taip arti pro namus, kad nors imk ir iškulk svogūnais – galima ir morkomis – jiems langus.“

Tekstas tiesiog provokuoja pakartoti judesį, kaip paleistum iš rankų svogūnus ar truputį lėčiau išsprūstančias su visais lapais surautas morkas. Apysakų magija įtraukia ir nepaleidžia, nes skaitai / vaikštai po žinomas apylinkes, tariesi net girdįs žmonių kalbas, atpažįsti veikėjus. Iš jų geriausiai pažįstamus Indrę ir Ansą, pasiutėlę Bušę, o pakeliui iš Rusnės į Šilutę galėtum užsukti į dailų Lynkerio gatvėje stovintį liuosininko Jono Baltrušaičio ir jo žmonos Erdmės namelį. Dar nuostabiau, kad gali užeiti ir į buvusio pelkės seniūno kiemą, kur dabar taip autentiškai atkuriama seniūno sodyba. Bet ne viskas atkuriama, ne visus tada gyvenusius žmones susitiksi.

Nesutiksi ir Šilutės dvarininko Hugo Šojaus. Netiesa! Pasivaikščiosi buvusiuose dvaro rūmuose–muziejuje ir atgaivinsi jau tolstantį paveikslą, dabar stebuklingai atgijusį knygoje.

Trečias knygos leidimas

Naujoji „Kelionės į Tilžę“ knyga yra jau trečiasis „Lietuviškų apysakų“ leidimas (inicijuotas ir iš dalies finansuotas Šilutės Hermano Zudermano draugijos, spausdino „Tyto alba“ leidykla). Knygos priešlapiuose ir galiniame viršelyje – Egidijaus Vidrinsko piešiniai. Novelių iš vokiečių kalbos vertėjas Adomas Druktenis nusipelno ypatingos pagarbos. Jis ne tik puikiai perteikia individualų autoriaus stilių, bet ir pagauna savitus tik šioms apysakoms būdingus niuansus.

Lietuviškas apysakas H. Zudermanas rašo jau kaip daug patyręs ir išgyvenęs žinomas rašytojas, lankydamasis ano meto Šilokarčiamoje, artimai bendraudamas su H. Šojumi.„Lietuviškumas jam buvo ne tik sugrįžimas į prarastąjį vaikystės rojų, bet ir kūrybos autentiškumo laidas. Zudermanas grįžta prie tradicijos vaizduoti lietuvius kaip „įtemptai galvoti neįpratusius gamtos vaikus“, netiesiogiai priešindamas juos „sugedusiai“ civilizacijai. Pasakotojo požiūris į savo personažus svyruoja nuo nuoširdžios simpatijos iki kandžios pašaipos. Įtaigiai kuriama grėsmės atmosfera, atliepianti bendrąją nuostatą, jog žmogus tėra žaislas likimo rankose. Stiliui būdinga žvali sintaksė, spontaniška ekspresija, žodžio rupumas (…) Rašytojas lieka artimas natūralizmo estetikai. Atpažįstame biologinės kovos po saule dramatizmą, paryškintas fiziologines būsenas, tamsiuosius instinktų ir sąžinės akivarus, taip pat fotografišką pastabumą aplinkai, suokalbišką humorą, šmaikščios ironijos ir melodramatiškumo samplaikas.

Moterų atžvilgiu žymu energingas, skvarbus vyro vertinimas, kuriame esama ir poetiško idealizavimo (Indrė), ir neeksponuojamo vitališkumo moterų paveiksluose – jos stiprios, valdingos ir seksualios, savo moterišką vertę suvokiančios ne kaip dorybę, o kaip viršenybę.“ (M. Šidlauskas).

Labiau ar mažiau žinomos apysakos

Skaitytojui labiausiai žinoma apysaka „Kelionė į Tilžę“. Esame matę jos ekranizaciją, žiūrėję operą (muzika E. Balsio). Apysaką beveik galėtume priskirti romantinei literatūrai, joje nemaža poetizuotų, net mitologizuotų scenų. O štai kita apysaka „Jonas ir Erdmė“ tikriausiai vertintina kaip pažintinis praėjusių laikų kūrinys. Jis primena ne tik pelkininkų gyvenimo būdą, kasdienybės kovą dėl būvio, gąsdinančius potvynio vaizdus ir gaivališkos žmogaus prigimties prasiveržimus. Kitos dvi apysakos „Mikas Bumbulis“ ir „Merga“ įtraukia į realistinį valstiečių gyvenimą, kurį vienaip ar kitaip kreipia ne tik socialinė padėtis, visuomeniniai santykiai, bet ir labai sudėtingi veikėjų charakteriai, kuriuos valdo neįveikiama prigimtis, troškimai ir nenugalimos aistros.

Taigi, turime nuostabų susitikimą su nauju žinomų apysakų leidiniu, verčiančiu susimąstyti ir apie istorinę praeitį, ir apie žmogaus likiminę lemtį, ir apie dabartį.  

Irena Arlauskienė