Žemaičių Naumiestyje muziejus (Pergalės a. 17) neveikė ištisus penkerius metus. Sąstingis baigėsi – Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Žemaičių Naumiesčio filiale atnaujinta ekspozicija, čia laukiama lankytojų.

Muziejininkė Valentina Pielikienė.

Skirtingos ekspozicijos
Aprodyti antrame pastato aukšte įkurtą ekspoziciją ir papasakoti muziejaus šių dienų aktualijas maloniai sutiko muziejininkė Valentina Pielikienė. Erdvioje salėje įrengti net keli skirtingų ekspozicijų kampeliai. Sukurtas etnografinis kampelis, kur galima išvysti senovę alsuojantį miegamojo kambarį, eksponuojami buities įrankiai, indai. Priešais – šventukų ekspozicija.
Muziejuje yra žydų, katalikų, evangelikų šventųjų raštų. „Turime žydų Šventąjį raštą, taip pat išlikusią paskutinio Žemaičių Naumiesčio rabino Jokūbo Lesino šeimos nuotrauką. Džiaugiamės, kad galime eksponuoti 1920 metais išleistus įvairius giesmynus ir maldaknyges“, – pasakojo V. Pielikienė.
Eksponuojami ir vietos meistro Dovo Srūgio pagaminti baldai. „Jis kadaise sukonstravo vargonus mūsų bažnyčiai, garo mašiną, taip pat gamindavo baldus. Tai buvo gabus Naumiesčio meistras“, – kalbėjo muziejininkė. Muziejuje taip pat galima išvysti unikalių porcelianinių indų su Šilutės, kitų vietovių atvaizdais.
Anot V. Pielikienės, mažesnėje salėje planuojama rengti kilnojamas parodas, mat muziejaus fondai turi daugybę vertingų eksponatų. Taip pat bus skirtas kampelis Žemaičių Naumiesčio muziejaus įkūrėjui Benediktui Orentui.
Gali pasigirti išskirtiniais eksponatais
Vienas seniausių Žemaičių Naumiesčio muziejaus eksponatų – linų mintuvas. „Iš Vilniaus atvykę muziejininkai sakė, kad net jie tokio eksponato neturi. Jis išties unikalus“, – patikino V. Pielikienė. Taip pat čia galima pamatyti druskos smulkinimo aparatą, sviesto formeles su įvairiais ornamentais, sviestamušes. Miegamojo kambario ekspozicijoje yra du žaisliniai vaikiški vežimaičiai.

Priskaičiuojama apie 20 tūkst. Žemaičių Naumiesčio muziejui priklausančių eksponatų.

Muziejaus istorijos takais
1952 metais tuometėje Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje mokytojas B. Orentas įkūrė kraštotyros muziejų. Tada prasidėjo didžiulę išliekamąją vertę turintis darbas, kuris džiugins dar daug ateities kartų. Iš pradžių dirbęs visuomeniniais pagrindais mokytojas kartu su mokiniais rinko eksponatus iš vietos gyventojų. Vėliau jis pradėjo susirašinėti su įžymių naumiestiškių giminėmis, gyvenančiais svečiose šalyse. Rasta laiškų iš Lietuvos, Rusijos, JAV. „Šis žmogus dirbo iš idėjos ir kad mūsų praeitis būtų išsaugota, matoma visiems“, – gražių žodžių negaili V. Pielikienė.
1962-aisiais muziejui buvo suteiktas visuomeninio muziejaus statusas, o 1970 m. jis buvo perkeltas į pastatą, kuriame muziejus veikia ir dabar. Po dešimtmečio jis buvo pavadintas liaudies muziejumi, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992-aisiais, tapo Šilutės muziejaus filialu. Dar po dešimties metų šis kultūros židinys pervadintas Žemaičių krašto etnokultūros centro padaliniu, o nuo šių metų gegužės grąžintas Šilutės muziejaus pavaldumui.
Vis dėlto 2010 metais ryžtasi pastato renovacijai, todėl muziejus laikinai uždarytas. Tuokart manyta, kad neilgam. Deja, suklysta. 2013-aisiais baigus renovacijos darbus muziejus negalėjo pradėti vykdyti savo veiklos… Praėjo dar dveji metai ir galiausiai išaušo ilgai lauktoji diena, kai muziejus atvėrė duris lankytojams.
Moderniai ekspozicijai finansavimo negavo…
Anot muziejininkės V. Pielikienės, prieš tai čia dirbusi Nijolė Stanelienė sukūrė labai gražią viziją, kokios ekspozicijos, kokie stendai turėtų būti muziejuje. Deja, planams įgyvendinti negauta lėšų. „Vos pradėjusi čia dirbti taip pat rašiau projektą, kad gautume finansavimą ekspozicijai įrengti. Deja, pinigėlių negavome. Vėliau pažiūrėjome, kam skirtas finansavimas. Labai gaila, kad remiami didmiesčių muziejai, galerijos, o maži miesteliai užmirštami, tarsi čia niekam nieko nereikėtų. Tad nuspręsta verstis su tuo, ką turime“, – atviravo V. Pielikienė.
Nors prieš renovaciją žinota, kad antrajame aukšte bus muziejus, neatsižvelgta, jog muziejaus erdvėje turėtų būti kuo mažiau langų. „Užuolaidoms ar žaliuzėms taip pat nėra pinigėlių. Tačiau Žemaičių krašto etnokultūros centro darbuotoja mums padovanojo etnografiniais motyvais papuoštas popierines karpytas užuolaidėles“, – džiaugiasi muziejininkė.
Po penkerių metų Žemaičių Naumiesčio muziejus jau žengė pirmuosius žingsnius pristatydamas muziejines vertybes, kurių dauguma reprezentuoja liaudies meno grožį. „Už didžiulę pagalbą rengiant ekspoziciją esu dėkinga Šilutės muziejaus darbuotojoms Ingai ir Natalijai, kurios čia atliko milžinišką darbą“, – sakė V. Pielikienė.
Muziejus veikia: pirmadieniais–penktadieniais 9.30–18 val. Ekspozicijos lankomos nuo 11 iki 18 val.

Gerda Belokopytova, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus muziejininkė ryšiams su visuomene

Gausi šventukų ekspozicija.

Visi eksponatai surinkti iš Žemaičių Naumiesčio seniūnijoje gyvenančių žmonių.

Vienas seniausių eksponatų Žemaičių Naumiesčio muziejuje – linų mintuvas.