Viešosios įstaigos „Kintai Arts“ ir Kintų bendruomenės atstovas Borisas Belchev kartu su norvegų partneriais iš įmonės „Biotope“ šių metų balandžio mėnesio pabaigoje lankėsi šiauriausioje Norvegijos gyvenvietėje Vardė (Vardø). Išvykos tikslas – pasisemti gerosios patirties, kurią planuojama pritaikyti kartu su septyniais partneriais įgyvendindant „Kultūros skūnės“ projektą ir kartu su Kintų bendruomene statant Meno regyklą.

Meno regykla

Pasitelkiant šiuolaikinį profesionalųjį meną ir kūrybišką vietokūrą, EEE finansinių mechanizmų finansuojamas projektas „Kultūros Skūnė“ siekia aktualizuoti Pamario krašto kultūrinius išteklius ir sukurti vietos kultūros traukos tašką, jungiantį bendruomenę, gamtą, paveldą su atvykstančiais menininkais, turistais ir kitomis kultūrinėmis iniciatyvomis.

Viena iš kertinių „Kultūros Skūnės“ projekto misijų įgyvendinant šiuos tikslus – Kuršių marių pakrantėje įrengti Meno regyklą, kuri taptų ne tik unikalia vieta stebėti laukinės gamtos gyvenimą Pamaryje, bet ir sukurtų simbiozę tarp gamtos ir meno. Bendradarbiaujant su norvegų architektūros biuru „Biotope“, Kintuose bus įrengta šių architektų suprojektuota regykla, skirta stebėti florą ir fauną, užsiimti kūryba ar tiesiog mėgautis gamta marių pakrantėje.

• Borisas Belchev‘as, regione puikiai pažįstamas kaip ornitologas ir laukinės gamtos gidas, vieningai buvo išrinktas kaip tinkamiausias atstovas išžvalgyti atšiauriąją Norvegiją.

 Jis dalijasi savo kelionės įspūdžiais:

„Vardė miestelis, vos atvykus į to paties pavadinimo salą, pasitiko mus kontrastų kupinais vaizdais. Spalvoti mediniai nameliai išsimėtę salos uolėtose kalvose su vaizdu į Barenco jūrą, jų languose vidury dienos vis dar šviečia lemputės ar kalėdinės girliandos.

Senoje žvejų gyvenvietėje

Poliarinė naktis, trukusi beveik pusę metų, čia pasibaigė vos prieš kelias savaites ir, nors oro temperatūra kiek aukščiau nulio laipsnių, o pro debesis skverbiasi šildanti saulė, apie balandžio pabaigoje dar neišėjusią žiemą liudija aptirpusios sniego pusnys bei uždaryti nepravažiuojami kalnų keliai.

Kaip didžiulės gniūžtės Vardės kalvų viršūnėse pūpso trys dideli balti rutuliai, tai – gandais dėl jų paskirties apipinti Globus radarai, kuriuos administruoja Norvegijos gynybos ministerija ir čia įsteigta karinė bazė. Gatvėse gyventojų nesimato, sutikome vos vieną kitą. Kiemuose daug rakandų – sniego motociklai, žvejybos įrankiai ir kiti nelabai tvarkingai išmėtyti daiktai. Daug namų negyvenami, ar naudojami kaip vasarnamiai, dar daugiau pastatų griūvantys ar seniai matę remontą ir jų medinės sienos dėl atšiauraus vėjo ir drėgmės poveikio dailiai nušiurę atsilupusiais dažų gabalėliais. Dažniausiai tai raudona spalva dažyti namai, liudijantys, jog čia įsikūrusi sena žvejų gyvenvietė.

Vėjų nugairinti žmonės ir paukščiai

Šalta Arkties vandenyno Barenco jūra turtinga žuvų ištekliais, tačiau dėl arktinių oro sąlygų žmonėms šiame regione niekada nebuvo lengva gyventi. Mums neįprastame tundros kraštovaizdyje tai buvo pirmasis panašumas su lietuvišku Pamario kraštu – žmonės, gebantys įveikti gamtos iššūkius. Vėjų nugairintais veidais ir charakteriais. Santūrūs, iš išorės kartais atrodantys atšiaurūs, tačiau iš tiesų šilti ir visada bėdoje padedantys vieni kitiems. Istoriškai abiejų kraštų gyventojai dėl aplinkos, politinių ar ekonominių pokyčių patyrė ne vieną pakilimą ir nuosmukį. O paskutinį ypač didelį nuosmukį, nedarbo lygį ir emigraciją Vardė vietos bendruomenė išgyveno maždaug prieš dvidešimt metų, kai vyko pokyčiai žvejybos pramonėje, kuri buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

Krizės ištiktą gyvenvietę tada pamatė mūsų partneris Tormod Amundsen, pirmą kartą čia atvykęs. Architektas, gamtos fotografas ir paukščių stebėtojas Tormod Amundsen keliavo į visai šalia Vardės esančią Hornės (Hornøya) salą, kur ant uolų įsikūrusi šimtatūkstantinė laibasnapių bei storanapių narūnėlių, alkų, tripirščių kirų, įspūdingųjų mormonų bei kuoduotojų kormoranų kolonija. Slėniuose bei gretimoje Reinės (Reynøya) saloje peri kitų rūšių kirai ir dar kelios jūros paukščių rūšys.

Iš Vardės nedideliu laivu atplaukti į Hornės salą užtrunka dešimt minučių. Jau prieplaukoje ant žemiausių uolų pasitinka visiškai nebaikštūs kuoduotieji kormoranai, kurie šiuo metu dėvi gražiausią savo plunksnų apdarą su vėjyje juokingai susišiaušusiu kuodu, žvelgia savo tamsiai smaragdinėmis akimis į mus, stovinčius vos už metro, priblokštus nuo čia pat stačias uolas aptūpusių paukščių vaizdo ir garsų. Triukšmingiausi – tripirščiai kirai, šaižiais balsais palydintys kiekvieną savo treptelėjimą ar pasisukimą lizduose ant siauriausių atbrailų. Virš kirų, kur tarp uolų yra dirvožemio, urvus išsirausę juose peri labai neįprastos išvaizdos stambiais oranžiniais snapais ir trikampio formos ornamentu  paryškintomis  akimis maži apvalūs mormonai. Savo partneriui jie dažnai rodo švelnumą trindamiesi, tarsi bučiuodamiesi, snapais, tačiau vieną akimirką mieli ir švelnūs, kitą jie jau gali aršiai keliese muštis gindami savo urvus nuo įsibrovėlių.

Dar aukščiau klega ir vos išsitenka pingvinus primenantys judrūs narūnėliai bei ramesnės rūstokos išvaizdos alkos. Veiksmas ir garsas čia nenurimsta nei sekundei, nes vieni bando išsaugoti geresnę vietą ant uolos krašto, kiti atlieka poravimosi ritualus ir veja konkurentus nuo savo partnerių, kas kyla ir skrenda į jūrą žvejoti ar jau grįžta atgal, o kartais vos ne visus paukščius nuo uolų tarsi nupučia staiga danguje pasirodęs jūrinis erelis ar medžioklinis sakalas. Status, pažliugęs ir vietomis iki kelių pusnyse pažymėtas takas veda pro šį paukščių turgų į salos viršūnę, kur stovi švyturys, svarbus regiono laivybai ir priglaudžiantis į salą atvykstančius biologus, paukščių tyrėjus.

Ši visos Skandinavijos mastu svarbi jūros paukščių mėgstama vieta mokslininkams buvo žinoma seniai, čia virš keturiasdešimt metų kasmet vykdomos paukščių apskaitos ir įvairūs tyrimai, įsteigtas draustinis.

Įprasta ir… neįdomu               

Pakerėtas paukščių salos reginio, Tormod niekaip negalėjo atsistebėti, jog vietos gyventojams tai buvo įprasta ir, galima sakyti, visiškai neįdomu. Jam tuomet kilo idėja įrengti paukščių stebėtojams skirtas regyklas. Jos pridengtų nuo stiprių vėjų ir kritulių, ir daugiau gamtos mylėtojų norėtų aplankyti šį atokų kraštą. Didesnis turistų srautas padėtų Vardės žmonėms pragyventi kuriant apgyvendinimo, maitinimo ir kitas reikalingas paslaugas.

Klausantis jo pasakojimo apie tai, mano mintys nejučia vis grįždavo į Lietuvos pamarį. Čia irgi žmonės gyvena su fantastiškais potvynio ir paukščių migracijos reiškiniais. Tačiau yra tiek prie jų įpratę, kad dažnai net nevertina kaip savo krašto išskirtinumo, ypatingumo. Nematydami, kokią naudą galėtų gauti vystydami su gamta harmoningai derančią veiklą vietoj to, kad laikytų trikdžiu užsiimti kokia nors populiaria ūkine veikla.

Nuo Tormod idėjos iki pirmosios regyklos įrengimo praėjo keleri metai, kol projektas buvo pristatytas plačiau, gautas finansavimas ir surinkta statytojų komanda, kurią didžiąja dalimi sudarė vietos gyventojai. Regykla iškilo pietinėje salos dalyje, ramioje vietoje. Jos pagrindinė erdvė paaukštinta, apsaugota nuo vyraujančių vėjų ir pakankamai erdvi, kad ten būtų galima nakvoti. Šoninėje dalyje patogi niša sėdėti, galima užsikurti šildančią ugnį.

Patiko bendruomenei

Pirmoji regykla labai patiko Vardės bendruomenei, nes įrengta vaizdžioje vietoje ji  buvo atvira visiems, nebūtinai paukščių stebėtojams.

Norėdamas plačiau paskleisti žinią apie pradėtą veiklą ir pritraukti ne tik tarptautinę paukščių stebėtojų bendruomenę, bet ir apylinkių gyventojus, Tormod su savo „Biotope“ komanda jau kitais metais suorganizavo pirmąjį Kirų festivalį (Gull fest). Renginys jungė menines, edukacines dirbtuves, idėjas generuojančius pokalbius, paukščių stebėjimą bei kirų žiedavimą. Festivalis sulaukė neregėtos sėkmės. Sekančiais metais ne visi norintys į jį atvykti galėjo rasti vietą nakvynei, o žinia apie šalia Vardės esančią paukščių salą ir unikalias Biotope regyklas pasklido plačiai.

Vietos bendruomenė pageidavo daugiau tokių regyklų ir prisidėjo net jas rengiant. Per dešimtmetį „Biotope“ pastatė 18 išskirtinio dizaino ir funkcionalumo statinių bei pritraukė didelius lankytojų srautus visame Varanger regione. Vardės miestelis atsigavo, dabar jame matyti nemažai sklypų su pradėtomis statybomis, yra viešbučių, restoranų, kino salė, miestą daug kur puošia menininkų piešiniai bei skulptūros. Bendradarbiaudamas su vietos bendruomene „Biotope“ toliau rengia projektus, darniai sujungsiančius gamtos ir žmonių poreikius. 

Paukščių stebėjimo regyklos

Aplankėme keletą regyklų Vardės ir Vadsės (Vadsø) apylinkėse. Visas jas sieja iš pažiūros paprastos konstrukcijos, elegantiškas dizainas, gebėjimas susilieti su aplinka ar kaip tik tapti gražią vietovę paryškinančiu akcentu. Vis tik svarbiausia, kas krinta į akį, tai jų funkcionalus išplanavimas, sukuriantis jaukias erdves, kurios, net būdamos atviros, apsaugo nuo nepalankių oro sąlygų, suteikia prieglobstį ir galimybę žvalgytis aplink, pasišildyti prie ugnies ar jaukiai su kompanija pavalgyti. Kiekviena skirtinga pagal jų paskirties tikslus, tuo pačiu visos panašios pagal „Biotope“ kūrybinį braižą.

Statys pirmą regyklą Kintuose

Jau šią vasarą „Kultūros skūnės“ projekto partneriai norvegai iš įmonės „Biotope“ planuoja atvykti į Kintus kur, pasitelkiant vietos meistrus, bus statoma pirmoji unikali regykla, pritaikyta prie lietuviško kraštovaizdžio, Kintų miestelio ir bendruomenės poreikių.“