Laisvė – tai yra kažkas daugiau, ko net Dievas negali uždrausti žmogui. Laisvė bei Nepriklausomybė yra niekuo nepakeičiamos vertybės, aukštesnės už gerovę…  

Viena iš mūsų pasididžiavimo vertų istorijos atraminių ir pamatinių datų yra būtent Vasario 16-oji. Ši diena labai reikšminga kiekvienam lietuviui, žinančiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį.

Lietuvių konferencija 1917 metais nusprendė

Pirmasis pasaulinis karas sudarė palankias tarptautines aplinkybes ir palankiai pakoregavo Lietuvos geopolitinę situaciją savarankiškumo siekiams įgyvendinti, jo metu garsiau reikalauta autonomijos. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija nusprendė, kad galutinę valstybės valdymo formą ir santykius su kaimyninėmis valstybėmis nustatys demokratiškai visų gyventojų išrinktas Lietuvos Steigiamasis Seimas.

Šiam tikslui įgyvendinti buvo išrinkta dvidešimtiems asmenų Lietuvos Taryba, kurią sudarė pagrindinių to meto lietuvių politinių srovių atstovai.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, vienbalsiai priėmė ir paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Istorinį dokumentą pasirašė visi dvidešimt Lietuvos Tarybos narių.

Lietuvos Taryba, pasirašiusi 1918 m. vasario 16 d. valstybės Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Iš kairės sėdi: Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Kazimieras Šaulys, Steponas Kairys, Jonas Smilgevičius; iš kairės stovi: Kazimieras Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis Vilnius, 1917 m. rugsėjo 25 d. Fotografė Aleksandra Jurašaitytė Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas. 

Vasario 16-osios akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, o pasirašė 20 tarybos narių.

1918 m. vasario 16-osios aktas tapo pagrindu, kuris vienijo žmones, kovojusius už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Dėl to ši data sovietų okupacinei valdžiai tapo pačia pavojingiausia ir daugiausia problemų keliančia.

Vasario 16-ąją pasirašytą Nepriklausomybės Aktą pripažino ir Rusija, 1920 m. liepos 12 d. pasirašydama su atkurtąja Lietuva Taikos sutartį. Deja, taika truko tik iki 1940 metų…

„Žinojo darą nepaprastai atsakingą žingsnį…“

Garsus istorikas prof. Edvardas Gudavičius pabrėždamas signatarų politinę brandą yra sakęs: „Žmonės, sudarę Lietuvos Tarybą ir skelbiantys šalies nepriklausomybę nepalankiomis sąlygomis, turėjo tai deklaruoti labai apgalvotai, suderindami priešingos prasmės postulatus ir pajungdami juos visiško tautos suverenumo ir neapriboto valstybingumo idėjai. Jie žinojo darą nepaprastai atsakingą žingsnį, žymintį bei lemiantį tolesnę įvykių raidą ir kartu Lietuvos likimą. Jie buvo tik atsitiktiniai, neturintys patyrimo politikai, kurių išsilavinimas nedaug teatitiko valstybės veikėjų kvalifikaciją. Ekspertai jų nekonsultavo, jie turėjo patys surasti reikiamus žodžius ir frazes, lemsiančius skelbiamo politinės manifestacijos akto veiksmingumą, svorį ir iš jo išplaukiančią galią.“

Kitas įžymus istorikas Vincas Trumpa 1988 metais, klausdamas, kas iš tikrųjų buvo tas mūsų dvidešimtukas, kuris 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, pats ir atsakė: „Reikia taip pat pasakyti, kad vilniškei konferencijai pasisekė išrinkti labai plataus politinio diapazono Lietuvos Tarybą: nuo nepartinių ir krikščionių demokratų ligi socialdemokratų imtinai. Socialiniu atžvilgiu ją sudarė įvairių profesijų, amžiaus ir luomų žmonės: 7 ½ teisininkų (jaunuolis Kazys Bizauskas dar tebebuvo teisės studentas), 4 kunigai, 2 agronomai, 2 verslininkai, 1 daktaras, 1 inžinierius, 1 sociologas. Kai kurie Tarybos nariai buvo garsūs mokslininkai ir spaudos darbininkai. […]. Šių dienų akimis žiūrint, keisčiausia, kad Taryboje nebuvo nė vienos moters. Mat tokie buvo laikai, tokie ir papročiai.“

Dauguma Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų buvo kilę iš valstiečių, tačiau tarp jų buvo ir keturi bajorų kilmės: Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Smilgevičius. Pažymėtina, kad tarp katalikų buvo vienintelis evangelikas reformatas – Jokūbas Šernas.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas
Kairėje – Laikraščio „Lietuvos aidas“ numeris, kuriame pirmą kartą buvo paskelbtas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas | Lietuvos aidas, 1918, vasario 19, p. 1
Dešinėje – 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto faksimilė paskelbta, bene populiariausiame, prieškario Lietuvos istorijos veikale „Lietuvos istorija“ | Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, Kaunas, 1936, p. 544

Kokio amžiaus buvo signatarai?

Lietuvos Tarybos narių amžiaus vidurkis 1918 m. vasario 16 dieną buvo 41 metai. Vyriausias amžiumi buvo 66-erių Jonas Basanavičius, jauniausias – 25-erių Kazimieras Bizauskas. 3 signatarai dar nebuvo nė 30-ies (Kazimieras Bizauskas buvo 25-erių, Petras Klimas – 26-erių, Jokūbas Šernas – 29-erių), tik 4 buvo vyresni negu 50-ies metų amžiaus (Justinas Staugaitis ir Saliamonas Banaitis buvo 51-erių, Stanislovas Narutavičius – 55-erių, Jonas Basanavičius – 66-erių). Likę 13 signatarų – dauguma buvo nuo 30 iki 50 metų amžiaus (Pranas Dovydaitis ir Jonas Vailokaitis – 31-erių, Aleksandras Stulginskis – 32-iejų, Mykolas Biržiška – 35-erių, Vladas Mironas – 37-erių, Jurgis Šaulys – 38-erių, Steponas Kairys – 39-erių, Antanas Smetona – 43-iejų, Alfonsas Petrulis – 44-erių, Kazimieras Steponas Šaulys ir Jonas Vileišis – 46-erių, Donatas Malinauskas ir Jonas Smilgevičius – 48-erių).

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos Taryba buvo gana jauna amžiumi, brandi patirtimi, todėl natūralu, kad vėliau jos nariai ėjo politines pareigas Lietuvos Respublikoje.  

Kada Lietuvos Tarybos nariai tapo signatarais? 

1918 m. vasario 16 d. – Vilniuje Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą – šį aktą pasirašiusieji Lietuvos Tarybos nariai yra vadinami Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais.

Prieškario Lietuvoje, Lietuvos Tarybos nariai, pasirašę 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą retai buvo vadinami signatarais, dažniau jie buvo vadinami tiesiog Lietuvos Tarybos nariais.

Tradiciškai signatarės terminu apibrėžiama valstybė, pasirašiusi tarptautinę sutartį, kuria įsipareigoja laikytis sutartyje numatytų principų. Signatarais taip pat vadinami asmenys, kurie savo valstybės vardu pasirašo tokias tarptautines sutartis ar kitus svarbius dokumentus. Todėl prieškario Lietuvoje signatarėmis dažniau vadintos valstybės, kurių atstovai savo parašais patvirtino 1924 metų Klaipėdos krašto konvenciją. Tačiau, bėgant laikui signatarų titulas prigijo ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašiusiems Lietuvos Tarybos nariams.

Kiek signatarų yra ėję pareigas Lietuvos Respublikos Vyriausybėje? 

1918 m. lapkričio 11 d. – Vilniuje buvo sudaryta pirmoji Augustino Voldemaro vadovauta Lietuvos Valstybės Vyriausybė.

1918–1940 m. Lietuvos Respublikos ministrų kabineto nariais yra buvę, t. y. ėję Ministro Pirmininko ar ministro pareigas, 100 asmenų, iš jų 8 buvo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai: Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Vladas Mironas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas ir Jonas Vileišis. Be jų, Petras Klimas yra laikinai ėjęs faktinio užsienio reikalų ministerijos vadovo pareigas. Du iš jų yra ėję Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pareigas: Pranas Dovydaitis ir Vladas Mironas.

Du signatarai buvo išrinkti Lietuvos Respublikos Prezidentais 

1919 m. balandžio 6 d. Kaune prisiekė ir pradėjo eiti pareigas pirmasis Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona. Pirmąjį Lietuvos Valstybės Prezidentą išrinko Lietuvos Valstybės Taryba 1919 m. balandžio 4 d.

Iš viso 1919–1940 m. Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ėjo 3 asmenys, iš jų 2 – Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis – buvo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai.

Signataras A. Stulginskis buvo ir Steigiamojo Seimo Pirmininkas, einantis Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, ir Trečiojo Seimo Pirmininkas, o Justinas Staugaitis ėjo Antrojo Seimo Pirmininko pareigas.

Koks Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų likimas? 

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų likimai susiklostė skirtingai. Iš 20-ies signatarų 5 mirė iki Antrojo pasaulinio karo pradžios (Jokūbas Šernas mirė 1926 m., Jonas Basanavičius – 1927 m., Alfonsas Petrulis – 1928 m., Stanislovas Narutavičius – 1932 m., Saliamonas Banaitis – 1933 m.).

Iš 15-os signatarų, sulaukusių Antrojo pasalinio karo pradžios, – du buvo nužudyti NKVD (Kazimieras Bizauskas sušaudytas 1941 m., Pranas Dovydaitis sušaudytas 1942 m., abiejų palaidojimo vietos nežinomos), dar 4 signatarai buvo ištremti į Sibirą (Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Aleksandras Stulginskis), iš jų su ten mirė (Donatas Malinauskas mirė tremtyje 1942 m., Vladas Mironas mirė tremtyje 1953 m.).

Represijų išvengė Lietuvoje likę, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais mirę signatarai: Jonas Vileišis ir Jonas Smilgevičius mirė 1942 m., Justinas Staugaitis mirė 1943 m. Lietuvoje saulėlydžio sulaukė ir iš tremties grįžę signatarai: Petras Klimas ir Aleksandras Stulginskis abu mirė 1969 m. Kaune.

Antrojo pasaulinio karo metu, 6 signatarai pasitraukė į Vakarus ir rado prieglobstį emigracijoje: Antanas Smetona mirė 1944 m. JAV, Jonas Vailokaitis – 1944 m. Vokietijoje, Jurgis Šaulys – 1948 m. Šveicarijoje, Mykolas Biržiška – 1962 m. JAV, Kazimieras Steponas Šaulys – 1964 m. Šveicarijoje, Steponas Kairys – 1964 m. JAV, iš jų – Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo perlaidoti Lietuvoje.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų vidutinė gyvenimo trukmė buvo 69 metai.

Parengta pagal LR Seimo skelbiamą informaciją