Daugeliui teko girdėti istorijų, kaip lietuvaičiai išvyksta į užsienio šalis laimės ieškoti. Vieni ją ten suranda – kiti ne. Ši istorija kitokia, paneigianti vyraujančius stereotipus, suteikianti įkvėpimo. Darius Kliunkas sėkmingai 8 metus gyveno Airijoje, ten sukūrė automobilių remonto verslą, bet jo atsisakė vardan galimybės gyventi Lietuvoje. Veiklumo ir optimizmo nestokojantis vyras savo sprendimo nesigaili, šiuo metu jis ūkininkauja Vilkyškiuose.

Ūkininkas Darius Kliunkas džiaugiasi galimybe dirbti ir gyventi gimtajame krašte.

„Ferrari“ nenustebino
Viskas prasidėjo 2005 m., kai D. Kliunkas gavo pasiūlymą dirbti sunkvežimio vairuotoju Airijoje. Šis darbas jam nebuvo naujiena, mat tokio pobūdžio patirties jis turėjo gyvendamas Lietuvoje. Svečioje šalyje jis vežiodavo „Apple“ produkciją į Olandiją. Geras atlygis ir palankios sąlygos atvėrė naujų galimybių. Po metų pas jį į Airiją atvyko ir žmona Dalia.
Prabėgus trejiems metams, D. Kliunkas su bendraminčiais ėmėsi nuosavo verslo – automobilių serviso. Iš turtingo airio išsinuomoję patalpas ir įsigiję reikiamą įrangą, lietuviai pradėjo tvarkyti automobilius. Patalpų šeimininkas buvo senovinių automobilių kolekcininkas, jo rekomendacijos ir geri atsiliepimai apie kruopščiai ir sąžiningai dirbančius lietuvaičius labai greitai pritraukė klientų. Remonto dirbtuvėje neretai buvo tvarkomi ir prestižinių „Ferrari“, „Porsche“ ar „Maserati“ markių automobiliai.
Pagal specialybę stalius D. Kliunkas Lietuvoje ilgą laiką dirbo įvairius darbus Vilkyškių pieninėje. Čia prasidėjo jo vairuotojo karjera. Iš pradžių vairavo rusišką techniką, kurią pačiam tekdavo ir remontuoti. Laikui bėgant atsirado ir mechaniko įgūdžių, kurie pravertė Airijoje.
„Puikiai prisimenu atvejį, kai airis atvežė į garažą prabangų „Ferrari“ ir pasiteiravo, ar apsiimčiau ir sugebėčiau pakeisti pagrindinį variklio paskirstymo diržą. Ilgai nedvejojęs ėmiausi šio darbo ir jis man nesukėlė jokių sunkumų. Žinoma, reikėjo dirbti itin kruopščiai ir viską patikrinti kelis kartus, bet kažko sudėtingo ten nebuvo. Pagal veikimo principą visi varikliai yra panašūs, tik skiriasi konstrukciniai elementai. Visuoment klientus ragindavome naudoti tik geros kokybės ir originalias detales, nes tik tokiu atveju suteikdavome garantiją. Už kokybiškas paslaugas ir kainos būdavo ne lietuviškos, bet klientams tai būdavo priimtina“, – pasakojo D. Kliunkas.

Pasinaudodamas parama jauniesiems ūkininkams D. Kliunkas įsigijo naują traktorių.

Apsisprendė per atostogas
Lietuvaičiai savo dirbtuvėje ne tik atlikdavo einamojo automobilių remonto darbus, juos paruošdavo techninei apžiūrai, bet imdavosi ir ilgalaikių darbų, pavyzdžiui, restauruoti automobilį. Tekdavo kapitaliai perrinkti variklius, atkurti kėbulo formas, mat senoviniams automobiliams surasti atsarginių detalių ne visada pavyksta.
Vilkyškietis stebėjosi, kaip lengvai svečioje šalyje galima atsidaryti savo įmonę. Tereikėjo suderinti įmonės pavadinimą, kad nesidubliuotų su jau esamomis ir netrukus virš garažo puikavosi pavadinimas „Silver motor repairs LTD“. Didžioji dalis dokumentų ten tvarkoma paštu, todėl nereikia gaišti laiko važinėjant po institucijas ir varstant biurokratų kabinetų duris.
Iš pradžių automobilių serviso įmonė priklausė trims lietuvaičiams. Bendraminčiai susipažino ir idėją kūrė kartu dirbdami toje pačioje transporto įmonėje. Išsiskyrus keliams, vienas jų iš verslo pasitraukė, pardavęs savo dalį. D. Kliunkas tapo pagrindiniu akcininku. Jam nusprendus išvykti gyventi į Lietuvą jo dalį išpirko kolega, kuris automobilių remonto verslą plėtoja iki pat šiol.
Kliunkų šeima Airijoje gyveno netoli Korko (Cork) miesto. Netoliese esančioje gyvenvietėje jie nuomojosi namą – pamiškėje, ramioje, šiek tiek gimtinę primenančioje vietoje. Gerai sutarė ir iki pat šiol palaiko ryšius su tenykščiais kaimynais, kurie žadėjo juos aplankyti Lietuvoje.
Darius pripažįsta, kad nė karto svečioje šalyje nepajuto, kad aplinkiniai jį išskirtų kaip emigrantą. Bet net ir geros sąlygos nenumalšino tėvynės ilgesio…
Rugpjūčio 5 d. bus jau dveji metai, kai Darius ir Dalia Kliunkai su vaikais Guste ir Pauliumi sugrįžo į Lietuvą. Paklaustas, kaip kilo tokia idėja, pašnekovas neslėpė, kad ilgainiui ėmė slėgti monotonija, slogus airiškas klimatas ir tėvynės ilgesys. Visai šeimai grįžus atostogų į Lietuvą ir pasidžiaugus gražiais vasariškais orais buvo galutinai apsispręsta sugrįžti. Paskutiniais gyvenimo metais Airijoje šeima susikoncentravo kaupti santaupas gyvenimo ateičiai.

Airijoje turėtame automobilių servise dažnai būdavo remontuojami reti ir prabangūs automobiliai.

Ūkininkauja Vilkyškiuose
D. Kliunko patėvis Sigitas ir mama Genovaitė Pociai visą gyvenimą ūkininkavo, todėl jam nebuvo sunku apsispręsti, kokios veiklos imtis sugrįžus į Lietuvą. „Mane užauginęs amžiną atilsį Sigitas buvo mano patėvis, bet aš jį visada vadinau ir laikau tikru tėvu. Po jo mirties visą tėvų ūkį teko tvarkyti mamai, o jai padėdavo Lietuvoje gyvenantis mano brolis Mindaugas. Mamai pasidarė per sunku ūkininkauti, ir ūkis buvo padalintas per pusę. Dalį ėmėsi tvarkyti Mindaugas, o kitą dalį aš.
Dar būdamas Airijoje sekdavau skelbimus apie gimtuosiuose kraštuose parduodamą nekilnojamąjį turtą. Taip netikėtai susigundžiau Vilkyškiuose parduodamu senu fermų kompleksu. Lietuvoje buvęs brolis Mindaugas jį apžiūrėjo. Įvertinę kainą ir pastatų būklę, nusprendėme per pusę įsigyti tą kompleksą. Idėja kurti ūkį kilo norint nuo nieko nepriklausomai dirbti sau“, – pasakojo D. Kliunkas.
Įsigytame fermų komplekse yra du tvartai, iš kurių vienas jau įrengtas gyvuliams laikyti, o kitame kol kas laikomi pašarai ir žemės ūkio technika. Pasinaudojęs ES jaunojo ūkininko parama, D. Kliunkas įsigijo naują traktorių. Šiuo metu jo pieno ūkyje yra apie 50 galvijų, iš kurių apie 30 melžiamų karvių. Ūkininkas turi per 30 ha nuosavos žemės, o kartu su nuomojama valdo 90 ha.
Prisimindamas tą dieną, kai žmonai atskleidė savo idėją apie ūkio kūrimą Lietuvoje, D. Kliunkas šyptelėjęs sakė, kad ji tuo labai neapsidžiaugė ir net šiek tiek prieštaravo. Bet jis vadovaujasi tokiu principu, jog darbo reikalai turi likti darbo vietoje, o namuose apie juos stengiasi visai nekalbėti. Pradedantysis ūkininkas iš karto planavo, kad darbo vieta nebus sodybos kieme, o šiek tiek tolėliau nuo namų.
Nepraranda optimizmo
Kalbėdamas apie Airijos ir Lietuvos skirtumus pašnekovas sakė nustebęs dideliu kelių policijos dėmesiu. Per visus 8 gyvenimo užsienyje metus vos porą kartų pareigūnų kelyje sustabdytas D. Kliunkas juokėsi, kad Vilkyškiuose net ankstyvą rytą važiuojant iki netoli namų esančio ūkio pareigūnai yra stabdę net po du kartus…
Jis sakė, kad grįžus gyventi į Lietuvą nustebino didelis maisto kainų skirtumas – Lietuvoje maisto produktai kur kas brangesni negu Airijoje. Tvarkydamas fermos pastatus greitai pastebėjo, jog tiek darbui reikalingos medžiagos, tiek pats darbas čia daug brangesni. Anot pašnekovo, statybines medžiagas pigiau būtų parsiskraidinti iš Airijos…
Optimizmo nestokojantis ūkininkas neslėpė, kad šiuo metu, kai pieno kainos nukrito iki sunkiai suvokiamų žemumų, verstis iš gyvulių ūkio nėra patys geriausi laikai. Jam tik grįžus į Lietuvą ir pradėjus kurti ūkį, situacija buvo kur kas palankesnė, nes pieną pirkdavo gerokai brangiau.
„Savaime suprantama, kad už darbą gaunamos pajamos yra tarsi tavo darbo įvertinimas. Norėtųsi, kad jis Lietuvoje būtų vertinamas labiau. Bet net ir geresnis uždarbis Airijoje nepakeis mano sprendimo gyventi gimtinėje. Būnant užsienyje atėjo metas, kai reikėjo nuspręsti – plėtoti veiklą ten ar grįžti į Lietuvą. Darbo tikrai nebijau, esu užsispyręs ir stengiuosi judėti į priekį. Turiu nemažai planų ateičiai, kuriuos įgyvendindamas norėčiau iš turimos žemės išgauti maksimalius rezultatus su kuo mažesnėmis sąnaudomis“, – apie ateitį kalbėjo Vilkyškiuose besikuriantis ūkininkas.

Simonas SKUTULAS