Tautos tragedijos aidai

350 tūkst. žmonių, tarp jų 22 tūkst. iš Klaipėdos krašto – tiek mūsų šalies gyventojų buvo ištremta per 1941-1953 metų represijas. Mažosios Lietuvos gyventojams pasisekė labiau, nes čia trėmimai prasidėjo tik po karo, tačiau buvo nemažai tokių karo pabėgėlių, kurie, įkalbėti provokatorių sugrįžti į Lietuvą, jos taip ir nepamatė – traukiniai pasuko tiesiai į Sibirą.

Žuvusiųjų pagerbimo ceremonija prie buvusio kalėjimo ir teismo rūmų.

Žuvusiųjų pagerbimo ceremonija prie buvusio kalėjimo ir teismo rūmų.

Liudininkai mena
Nors praėjo jau 75 metai, tačiau dar tebėra tų baisių įvykių liudininkų. Savo prisiminimais dvi šilutiškės dalijosi ir žuvusiųjų pagerbimo ceremonijoje prie buvusio kalėjimo ir teismo rūmų, kur dabar veikia Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokykla.

Šios vietos tragedijas primena kukli atminimo lenta.

Šios vietos tragedijas primena kukli atminimo lenta.

Nors apie praeities tragedijas šioje vietoje primena tik kukli atminimo lenta, retkarčiais papuošiama gėlių kuokšteliais ir žvakelėmis, tačiau tai sulaukia didesnio žmonių dėmesio nei kažkada kitokiems įvykiams atminti buvę pastatyti didžiuliai sovietiniai paminklai…
„1948 metais mane areštavo. Šiame kalėjime išbuvau nuo 1948 metų rugsėjo iki 1949 metų gegužės, kol mus nuteisė. Dalyvavome slaptoje organizacijoje, kuri veikė dabartinėje Šilutės pirmojoje gimnazijoje. Mus susekė ir nuteisė. Jaunesniems davė po 5, vyresniems – po 10 metų kalėjimo. Išvežė į Mordovijos lagerius. Paleido tik tada, kai mirė Stalinas. Amnestiją pritaikė visiems, kas buvo nuteisti kalėti 5 metus, todėl su mumis į laisvę išėjo ir kriminaliniai nusikaltėliai. Sugrįžus buvo draudžiama pasakoti, kur buvome, kur kalėjome. Taip jau išėjo, kad aš kalėjau sovietiniais metais, o mano tėtis – vokiečių laikais. Jis mokėjo rusų kalbą ir jam pavyko pasišnekėti su nukritusio rusų lėktuvo pilotu. Kaimynas sužinojo ir įskundė“, – prisiminimais dalijosi Leokadija Kėrienė.

Apie beveik metus praleistus šiame kalėjime prisiminė Leokadija Kėrienė.

Apie beveik metus praleistus šiame kalėjime prisiminė Leokadija Kėrienė.

Šilutiškė Marija Mockienė šiame kalėjime nesėdėjo, ji papasakojo apie savo tėvą: „Kai šiame kalėjime kalėjo mano tėtis, teismo metu jis pareiškė, kad dėl savo nebūtų nusikaltimų nesigaili ir teismo malonės neprašys. Esą, banditų malonės niekada neprašęs, neprašysiąs ir teisėjų. Šie daug nesivargindami paskyrė mirties bausmę… Tačiau išgirdę, kad lietuvis garsiai pasidžiaugė, kad nereikės ilgai kankintis, dar kartą pasitarė ir pakeitė nuosprendį į 10 metų lagerio“.
Ir tada M. Mockienės tėvelis nenusiminė, pasidžiaugęs, kad greičiausiai dar sugrįšiąs namo…
Apie metus laiko iškalėjęs Šilutės kalėjime, Marijos Mockienės tėtis buvo išsiųstas į Magadaną, kur sutiko pažįstamą. Šis prisipažino, kad kalėdamas Šilutėje paskundė, jog tarp kalinių, pasitelkus M. Mockienės tėvą, buvo bendraujama Morzės abėcėle. Iš tikrųjų niekas jos nemokėjo, tad ir nenaudojo. Apšmeižtieji tąkart buvo įmesti į karcerį…
Toli nuo namų buvusios skriaudos pasimiršo. Po to laukė alinantis darbas aukso kasyklose ir sėkminga gamybinė veikla kalint Vladivostoke. Už pirmą vietą laimėjusio stendo pagaminimą dar davė ir 3000 rublių premiją. Iškalėjęs visus paskirtus 10 metų, Marijos tėvukas pinigus parsivežė namo…
Gedulo ir vilties renginiuose dalyvavęs Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis kalbėjo, kad minimi praeities įvykiai sietini su gedulu, mūsų tautos tragedija, o vilties teikia tai, kad išvežti ir įkalinti žmonės neprarado vilties sugrįžti, tikėjimo, kad jie dar gyvens Lietuvoje.

Šilutiškė Marija Mockienė papasakojo apie čia kalėjusį savo tėvą.

Šilutiškė Marija Mockienė papasakojo apie čia kalėjusį savo tėvą.

„Tie istoriniai faktai, tai, kas įvyko, turėtų pamokyti mus ir kitas valstybes siekti, kad tokie įvykiai nesikartotų“, – prie memorialinės lentos kalbėjo Vytautas Laurinaitis.
Baltųjų vergų metraštis
Šilutės muziejuje atidaryta paroda „Praeities liudininkai“, pasakojanti apie gyvenimą tremties vietose. Žmones, ne savo valia tremtyje vergavusius sovietų valdžiai, kažkas pavadino baltaisiais vergais. „Šiandien atidarome parodą, kurioje nėra labai daug eksponatų. Čia visa tai, ką jūs padovanojote muziejui. Šį kartą norėjome parodyti, kad mūsų ekspozicija apie tremtį gana skurdi. Ypač mažai turime daiktų. Tuos laikus geriausiai atspindi nuotraukos. Jeigu turite tuos laikus menančių daiktų ir manote, kad juos galite perduoti muziejui, būsime už tai labai dėkingi ir panaudosime ekspozicijai“, – nemažam susirinkusiųjų būriui kalbėjo Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė. Šioje ekspozicijoje yra ir jos pačios iš tremties vaikiška fotografija.
Muziejaus direktorė sakė, kad paroda veiks apie du mėnesius, tikimasi, kad ji sulauks ir jaunimo dėmesio. Į parodos atidarymą susirinkę tremtiniai ir jų artimieji apžiūrinėjo nuotraukas, rodė jose save ir pasakojo apie tų laikų įvykius. Didžiulį susidomėjimą sukėlė Sovietų Sąjungos žemėlapis su pažymėtomis tremties ir kalinimo vietomis.
Beveik nėra pirmųjų tremčių nuotraukų, nes tuomet šeimos buvo išskiriamos, daiktai konfiskuojami, ištremtieji neturėjo galimybės nusifotografuoti. Daugiau fotografijų atsiranda nuo 1949 metų, kai fotografija ėmė domėtis jaunimas, sugebėjęs kažkaip įsigyti fotografavimo technikos.
Parodos atidarymas muziejuje baigėsi klasikinės muzikos koncertu „Birželio vakaro melodijos“.
Gedulo ir vilties dienai skirti renginiai vyko dvi dienas. Birželio 13 d. Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčioje aukotos šv. Mišios už tremtinius, buvo surengtas minėjimas Šilutės geležinkelio stotyje. Šiai dienai skirti renginiai taip pat vyko Saugose, Katyčiuose, Rusnėje, kitur.

Vaidotas VILKAS

Didžiulį susidomėjimą sukėlė Sovietų Sąjungos žemėlapis su pažymėtomis tremties ir kalinimo vietomis.

Didžiulį susidomėjimą sukėlė Sovietų Sąjungos žemėlapis su pažymėtomis tremties ir kalinimo vietomis.

Į parodos atidarymą  susirinkę tremtiniai apžiūrinėjo nuotraukas, rodė jose save ir pasakojo apie tų laikų įvykius.

Į parodos atidarymą susirinkę tremtiniai apžiūrinėjo nuotraukas, rodė jose save ir pasakojo apie tų laikų įvykius.

Rekomenduojami video

Visi naujausi straipsniai

Pasisavino vyro pinigus

Tauragės apskrities VPK praneša apie įvykius Šilutės rajone. Sausio 30 d. į Šilutės r. PK kreipėsi vyras, gim. 1970 m., gyv. Dariaus ir Girėno g., Šilutėje, kad 16 m. už jį jaunesnė moteris pasisavino jo 700 eurų. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vasario 5 d. vakare viešoje vietoje Melioratorių al., Šilutėje, neblaivus (2,25 prom.) vyras, gim. 2002 m., sukėlė fizinį skausmą 10 metų už jį vyresniam vyrui. Taip pat apdaužė ir apgadino netoli stovėjusį moters elektrinį motorolerį. Nuostolis 200 eurų. Pradėtas ikiteisminis

Palangių daržininkystė prasideda. Kaip greičiau užsiauginti šviežių ir sultingų svogūnų laiškų?

svogūnai ant palangės

Dienoms jau pagaliau ilgėjant, savaime norisi daugiau žalumos ir vitaminų. Ant palangės žaliuojantys prieskoniai ir žalumynai ne tik kuria pavasarišką nuotaiką, bet ir yra nepamainomi pagalbininkai virtuvėje. Kad palangių daržininkystės sezonas Lietuvoje jau prasidėjo, pastebi prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė Gintarė Kitovė. Pasak jos, dažnuose namuose pirmaisiais pavasario pranašais tampa svogūnų laiškai, mat svogūnų sodinukų kaina patraukli, o daug darbo jiems užauginti nereikia. „Populiarėjant sveikai mitybai ir natūralumui, daugelis atsigręžia į tai, kuo užsiimant matydavo savo tėvus, senelius. Todėl daržininkystė

Ant dviračio – ištisus metus. Kokių taisyklių negalima pamiršti žiemą?

Ant dviračio žiemą

Pastarųjų žiemų klimato pokyčiai keičia mūsų šalies dviratininkų elgesį: Lietuvoje dviratis tampa nebe sezonine, o ištisus metus naudojama transporto priemone. Ekspertai pataria, kaip dviračiu rūpintis žiemos laikotarpiu ir kokių taisyklių, esant dabartinėms oro sąlygoms, privalu laikytis sėdant ant šios transporto priemonės.   „Nors eismo dalyviai dažnai laikosi nuomonės, kad dviratis šaltuoju metu nėra tokia patogi transporto priemonė kaip automobilis, vis šiltesnės žiemos leidžia jį minti visus metus. Svarbu žinoti, kad žiemos sezonu reikia tinkamai jį paruošti ir kiekvieną kartą atidžiai

Kreditinei kortelei – 75-eri: kaip vienas išradimas pakeitė mūsų finansinius įpročius

Ar žinojote, kad vasario 8 d. švenčiame kreditinės kortelės gimtadienį? Šią dieną galime pažvelgti į šio išradimo istoriją ir tai, kaip jis pakeitė mūsų finansinį gyvenimą. Per daugiau nei 70 metų kreditinė kortelė tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Kaip ir kodėl – pasakoja „Luminor“ banko kasdienės bankininkystės vadovė Aušrinė Mincienė. Pirmoji kreditinė kortelė atsirado 1950 metais, kai JAV finansinių paslaugų teikėjai „Diners Club“ išleido kortelę, skirtą restorano sąskaitoms apmokėti. Tai buvo nauja finansinė idėja, sugalvota vienos vakarienės metu, kai verslininkas Frankas

Taip pat skaitykite