Tautodailininkė Violeta Astrauskienė – apie Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje surengtą personalinę savo keramikos darbų parodą „Sparnuotieji“. Pateikiame autorės mintis.

Neslėpsiu, esu pilna kūrybinių idėjų, kurias manyje natūraliai gimdo Kūrėjas. Niekada nelyginu savęs su kitais, juk kiekvienas mes – vienintelis ir nepakartojamas. Myliu kiekvieną savo kūrinį, nesvarbu, kas tai – piešinys, molio lipdinys, nuotrauka ar tekstas, nes į kiekvieną įdedu dalį savęs. Džiaugiuosi, kad esu čia ir dabar…

Kaip „atkeliavo“ molis?

Tiesiog puiki galimybė išbandyti naujus potyrius – Švėkšnos tradicinių amatų centre atidaryta keramikos studija suaugusiems. Pakvietė, nuėjau ir jau keleri metai laukiu tos savaitės dienos, kada galėsiu pasinerti į „molio pasaulį“. Patinka, žavi.

Tai dar viena galimybė išbandyti savo gebėjimus ir išreikšti save. Net neabejodama iš karto ėmiau lipdyti angelus, kiek vėliau – paukščius. Taip ir gyvenu tarp savo sparnuotųjų…

Paukščiai ir angelai – savotiški tarpininkai tarp žemės ir dangaus. Abu turi mistikos ir duoda daug laisvės kūrybinei fantazijai. Paukščiai ir angelai turi ypatingą ryšį, nes abu simbolizuoja dvasinio augimo grožį.

Angelas ir paukštis – neišsemiama tema. Meno kalbai nėra jokių sienų ar karantinų, nereikia ir paaiškinimų – tai forma, spalva, trumpesni ar ilgesni, o kartais tiesiog trapūs paukščio ar angelo sparneliai…

Ne paslaptis, kad Paukštis pasaulio tautų dainose, pasakose, piešiniuose lydi žmogaus gyvenimą čiulbėdamas, augindamas vaikus, saugodamas vaismedžius nuo kenkėjų, o Angelas – gėrio, nuoširdumo, paslapties, tikėjimo, meilės įvaizdis.

Sparnų metafora puikiai žinoma ir lietuvių poezijoje:

Nors nieko nėr tiesaus

ir nieko nėr be skausmo,

bet mintį kaip sparnus

mėginame ištiest. (Justinas Marcinkevičius)

Angelas tarsi gyvena mumyse ir su mumis, globodamas mūsų sielas, pažadindamas ilgesį, laukimą vienatvėje.

„Sparnuotieji“

Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos bibliotekininkai pakvietė surengti savo personalinę keramikos darbų parodą „Sparnuotieji“. Neatsisakiau. Smagu, kad parodų salėje kūrybos paslaptimi alsuos mano angelai ir paukščiai, suskridę iš Švėkšnos. Norėčiau, kad lankytojas, apžiūrinėdamas šią kuklią mano keramikos darbų parodą, turėtų galimybę pajusti tylų pokalbį su angelais ir paukščiais.

Jeigu man pavyko sukurti paukštelį tokį, kad žiūrovas išgirdo jį užgiedantį ir plazdantį sparneliais, tai stebuklas širdyje Jūsų angeliškai sielai, ženklas Jūsų dvasiai, kad mokate su šypsena pasidžiaugti gražia diena. Linkėdama sau ir kiekvienam Jūsų tapti baltasparniu angelu, kylančiu svajonės skrydžiui…

Menas, kurį aš kuriu – tai šiek tiek filosofinės, iš pasąmonės atplaukusios refleksijos, o kartais ir tikro vaizdo transformacija. Kiekvieną savo kūrinio dalį dažniausiai bandau prakalbinti simbolių kalba, stengdamasi mintį nukreipti į tam tikrą erdvę, laiką ar įvykį.

Molio lipdiniuose, grafikoje ar tapyboje, kaip ir kūrybiniame rašyme, didelį dėmesį skiriu prasmei, minties perdavimui, emocijai, suprasdama, kad kiekviena mano nuotrauka, paveikslas, lipdinys ar tekstas – tai labai gili ir asmeniška kelionė į save, o per savąjį AŠ – akistata su mane supančiu pasauliu.

Fotografija, tapyba, lipdymas ar kūrybinis rašymas, man yra saviraiškos priemonės. Neabejodama teigiu, kad kuriantis žmogus yra gražus, o kūryba ypatinga jau vien tuo, kad ji YRA. Neslepiu savo kūrybos, noriai ja dalinuosi, nors gal ne visada viskas joje tobula. Aš esu tik mėgėja ir savamokslė menininkė, nuo 2019 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narė.

Kuriu meną tokį, kokį jį suvokiu esantį – su meile ir nuoširdumu. Juk visada lengviau pakritikuoti, nei pagirti. Visada sau primenu, kad negaliu būti vien vartotoja, turiu kažką duoti, kad praturtinčiau aplinką, kurioje pati gyvenu.

Violeta Astrauskienė