Žydų tradicijoje sinagoga – ne tik maldos namai, bet ir Švento Rašto studijų ir bendruomenės susirinkimo vieta, kasdienio gyvenimo epicentras. Sinagogose buvo bendraujama, dalijamasi naujienomis, džiaugsmais ir rūpesčiais. Lietuvoje medines sinagogas statė ir jas puošė dažniausiai ne itin turtingos bendruomenės. Palankiau susiklosčius finansinėms galimybėms, bendruomenės mieliau statydindavosi mūrines, patvaresnes, gamtos ir laiko išdaigoms atsparesnes sinagogas.

Prieš 1925 m. gaisrą Švėkšnoje taip pat stovėjo dvi medinės sinagogos, joms sudegus į vietą tame pačiame sklype prie turgaus aikštės nutarta atstatyti vieną. Švėkšnoje mūrinė sinagoga buvo pastatyta 1928 m. pagal Liubomiro Prosinskio projektą.

Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas fotografuoti medines sinagogas ir rinkti apie jas medžiagą pradėjo 2007 m. Nuo to laiko, kai kurios medinės sinagogos nugriuvo, tačiau yra ir gerų pokyčių – restauruotos arba laukiančios restauracijos keletas sinagogų, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą. Kruopščiai atkurtoje Pakruojo sinagogoje vyksta aktyvi kultūrinė veikla – parodos, koncertai, susitikimai. Iki mūsų dienų išlikusi pati seniausia medinė sinagoga stovi Pakruojyje. Ji priskiriama vertingiausioms išlikusioms medinėms sinagogoms. Paroda „Kadišas medinėms Lietuvos sinagogoms“ jau pristatyta Lietuvoje, Lenkijoje, Izraelyje, Švedijoje. Parodos pavadinimas – simboliškas. Kadišas – tai malda už mirusiuosius. Visos šios sinagogos mirusios – jose jau niekada niekas nesimels, tačiau norėtųsi, kad jos išliktų bent jau kaip unikalaus Lietuvos žydų paveldo vertybė. Neužsimerkti, bet saugoti šią Lietuvos, o tuo pačiu ir visos Rytų Europos žydų kultūros atminties dalį kviečia ši paroda, lyg giedodama kadišą – atminimo maldą  (hebr. kadish – Dievo šventumo teigimas) Lietuvos medinėms sinagogoms.

Parodos idėjos autorius bei kuratorius Daumantas Todesas.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicijos inf.