Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicija įgyvendina projektą  „ZIVAI. NEPAMIRŠTI“. Projektu siekiama parodyti, kad Švėkšnoje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno gausi žydų bendruomenė, kūrusi ir kėlusi miestelio ekonominę, socialinę ir kultūrinę vertę. Tačiau pagrindinė projekto idėja – paminėti jau dabar vienintelio Holokaustą išgyvenusio švėkšniškio 100-ąjį jubiliejų. Projektą finansuoja VšĮ Geros valios fondas ir Šilutės rajono savivaldybė.

Naftalis Zivas gimė 1924 m. spalio 25 d. Švėkšnoje. Tėvas buvo vardu Mošė, mama – Rachelė. Šeimoje iš viso augo 5 vaikai. Mošė turėjo nedidelį verslą: name (Liepų a. 23), kuriame gyveno su šeima, prekiavo audiniais ir rūbais. Vidiniame kieme šeima turėjo nedidelį vaismedžių sodelį, daržą. Naftalis iki šiol prisimena, kad viena skaniausių vaikystėje būdavo mamos kepta duona su ką tik iš daržo nuskintu agurku.

Iš 7 asmenų Zivų šeimos Holokaustą išgyveno tik Naftalis ir jo sesuo Libė. Paskutinė Naftalio gyvenamoji vieta iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo Švėkšna, sesers Libės – Vilnius. Nei Naftalis, nei Libė po karo į Švėkšną nebegrįžo: Naftalis išvyko gyventi į Australiją, Libė kurį laiką gyveno Vilniuje, vėliau išvyko į Izraelį.

Bendras projektas

Mintis, įprasminti Švėkšnos žydų šeimos gyvenimą ir suteikti galimybę Naftaliui Zivui bent iš dalies prisiliesti prie savo vaikystės bei gimtojo miestelio, kilo bendraujant su menininke, fotografe Dovile Dagiene ir VU Gyvybės mokslų centro mokslininke dr. Radvile Rimgaile-Voicik. Bendro projekto „ZIVAI. NEPAMIRŠTI“ metu kuriama šiuolaikinės meninės fotografijos paroda, renkamas Švėkšnos augalų herbariumas. Parodai nuotraukų negatyvai perkeliami ant augalų lapų naudojant fitografiją – chlorofilo procesą. Augalai, kaip išraiškos forma, pasirinkti ne atsitiktinai – jie yra nebylūs istorijos liudininkai. Jie gali perteikti informaciją, prabilti apie įvykius, vykusius šalia. Šiuo straipsniu norime plačiau pristatyti Švėkšnos herbariumo rinkimo veiklą.

Kas yra herbariumas?

Herbariumas – sudžiovintų ar tirpaluose fiksuotų augalų, grybų, kerpių, dumblių rinkinys. Taip pat vadinama ir institucija, kurioje kaupiamos ir tiriamos šios kolekcijos. Seniau jos būdavo dvaruose įkuriamų įdomybių kambarių dalimi ir atskleisdavo šeimininko polinkį domėtis apylinkių augalija ir su ja susipažinti kolekcionuojant.

Šiandien individualus herbariumo rinkinio pavyzdys vis dažniau įvertinamas kaip komunikacijos priemonė, turinti ne tik mokslinės, bet ir etinės, istorinės, kultūrinės reikšmės. Labai svarbus herbariumo pavyzdžio elementas – etiketė, kurioje užrašomas augalo pavadinimas (dažniausiai lotynų kalba), augalo radavietė, augavietė, rinkęs (lot. legere) ir aprašęs (lot. determinare) asmuo, rinkimo data.

Kokia būtų jūsų asmeninė herbariumo kolekcija? Ką pasirinktumėte įtraukti, o kokius augalus paliktumėte už kolekcijos ribų? Ar sudžiovintumėte dilgėlę, varputį, garšvą? Ar ieškotumėte tik išskirtinių spalvų žiedų, o gal jus domintų ir lapų formų įvairovė?

Nors Švėkšna iki šiol neturėjo savo herbariumo rinkinio, žinių apie miestelyje ir jo apylinkėse augusius augalus netrūksta. Rašoma, kad labai reta lazdynlapė gervuogė (Rubus wahlenbergii Arrh.) auganti Švėkšnos apylinkėse, Meškinės miške. Ar sugebėtume ją atpažinti?

XIX amžiaus herbariumas

Dar 1821 m., Senojo Vilniaus universiteto botanikas Juozapas Juñdzilas (Józef Jundziłł, 1794–1847), surengė ekspediciją Lietuvos gamtai tirti. Kelionės įspūdžiai aprašyti dienoraštyje, taip pat išlikęs herbariumas (daugiau nei 200 pavyzdžių), kuris šiuo metu saugomas Krokuvoje, Lenkijos mokslų akademijos V. Šaferio botanikos instituto herbariume (KRAM). Ši ekspedicija suteikė pirmųjų duomenų apie augalų įvairovę ir paplitimą šalyje, buvo ypač svarbi tolimesnei botanikos mokslo raidai. Tarp vietovardžių minima ir Švėkšna. Žinome, kad čia J. Jundzilas aptiko apyretį papartį paprastąją šertvę (lot. Polypodium vulgare L.), atkreipė dėmesį į grybus, kerpes bei samanas.

Herbariume saugomi lipniojo tampriagrybio (Calocera viscosa (Pers.) Fr.), blakstienotosios hedvigijos (Hedwigia ciliata (Hedw.) P. Beauv.), rudosios šiurenės (Baeomyces rufus (Huds.) Rebent.) ir vagotojo kežo (Parmelia sulcata (Th.) Tayl.), kerpsamanių šliaužiančiosios lepidozijos (Lepidozia reptans (L.) Dumort.), ir į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą įrašytos pūkuotosios apuokės (Trichocolea tomentella (Ehrh.) Dumort.) pavyzdžiai iš Švėkšnos.

Kunigas Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849), tyręs Žemaitijos augaliją, nurodo, kad giriose aplink Švėkšną auga europinis kukmedis (Taxus baccata L.), kuris šiuo metu laikomas išnykusiu, taip pat mini Švėkšnoje pasitaikančią rausvąją odkerpę (Dermatocarpon miniatum (L.) Mann).

Jau daug vėliau, XX a. viduryje, pirmasis augalų paplitimo žemėlapius Lietuvoje paskelbė botanikas Povilas Snarskis. Klaipėdoje mokytojavęs mokslininkas laisvu laiku daug keliavo po apylinkes ir, žinoma, stebėjo augalus ir Švėkšnos apylinkėse.

Kaip pasikeistų švėkšniškių santykis su dvaro parku ir visa miestelio teritorija, jeigu su kolekcininko azartu jie imtų fiksuoti rūšis savo aplinkoje?

Galbūt toks stebėjimas atneštų netikėtų reikšmingų mokslinių atradimų?

Švėkšnoje auga kalnarūčių

Štai 2008 m. rasta gausi paparčio mūrinės kalnarūtės (Asplenium ruta-muraria L.) augavietė Švėkšnos dvaro parko ir kapinių tvorose. Ši rūšis šiuo metu yra išbraukta iš Lietuvos saugomų rūšių sąrašo. Aptariant šį atvejį galime kalbėti ir apie tautinių mažumų, apie kategorijų savas ir svetimas suteikimą.

Mūrinės kalnarūtės auga žmogaus sukurtame objekte, kitur Lietuvoje nebuvo rastos (gal liko nepastebėtos?). Ar tikrai todėl jos mažiau vertingos?

Dr. Radvilė Rimgailė-Voicik dėsto Vilniaus universitete, daug dėmesio skiria sporinių induočių biologijai ir populiacijų struktūrai, domisi mokslo istorija. Mokslininkė jau ne kartą lankėsi Švėkšnoje, rinko pavasarinius ir vasarinius augalus, kurie pateks į Švėkšnos herbariumą, o vėliau bus perduoti saugoti Švėkšnos muziejui.

Iš kur augalai žino, kada žydėti?

Paklausta, ar augalai turi atmintį, mokslininkė teigia: „Augalai moka prisiminti ir padeda mums pajusti, atpažinti metų laikus, susieti ir geriau prisiminti pasikartojančius įvykius. Kol kas per mažai žinome, kaip augalai prisimena kada reikia žydėti, o kada – mesti lapus. Dauguma mokslinių eksperimentų, susijusių su augalų atmintimi, siekia išsiaiškintijų gebėjimą prisitaikyti prie streso. Neaišku kodėl, kokia augalų populiacijos dalis ir kaip ilgai išlaiko atmintį apie stresą – pastebėta, kad daugelis jų, tikėdamiesi sausros, prasčiau auga, subrandina mažiau sėklų. O sausrai užėjus tikriausiai gali perspėti užmaršius, rizikuoti mėgstančius kaimynus.“

Herbariumas iš vieno Švėkšnos kiemo

Švėkšnoje yra išlikęs (beveik nepakitęs) Naftalio Zivo šeimos namas ir kiemas, kuriame jis užaugo, todėl herbariumas renkamas namo kieme, kuris kadaise priklausė Zivų šeimai ir vietose, kurios artimai susijusios. Projekto pavadinimas gali būti traktuojamas dvejopai: „Zivai. Nepamirštì“ – tai tarsi žinutė, kad mes nepamiršome kadaise gyvenusių šalia, kartu tai tarsi įsipareigojimas nepamiršti istorijos.

Naujai sukurtą parodą ir surinktą herbariumą planuojama viešai pristatyti Švėkšnoje jau šį rugsėjį, vėliau herbariumas bus saugomas Švėkšnos muziejaus fonduose, o paroda pristatoma kitose vietose.

Tekstą parengė

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė ir Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė dr. Radvilė Rimgailė-Voicik

2024-08-02

M. Žąsytienės ir dr. R. Rimgailės-Voicik fotografijos