Ši informacija pravers tiems, kas daug keliauja, domisi Lietuva ir Šilutės rajonu, apsilanko ir Švėkšnoje, kur nuolat gausu grožio ir įdomybių. Šilutės H. Šojaus muziejus skelbia, kad Švėkšnos muziejuje vyksta ir edukacinis užsiėmimas. Tema – „Valgiai buvo šventi“. Bet iš pradžių šiet tiek faktų apie Švėkšną. Švėkšnos gyvenvietė galėjo atsikurti arba pradėti iš naujo kurtis po 1422 m. Melno taikos sutarties, kuomet tarp LDK ir Ordino buvo nustatyta siena. Siena išbuvo iki 1923 m. Tai Švėkšna formavosi, vystėsi ir augo kaip pasienio gyvenvietė 500 metų. Pasienio gyvenvietės statusas, žinoma, buvo labai naudingas: prekybiniai ryšiai, kontaktai, net „šmukulis“ (kontrabanda) leido Žemaitijos pakraštyje įsikūrusiam miesteliui klestėti.

Vietos valgių tradiciškumą, specifiškumą lemia geografija, žemės derlingumas, regionų ar net gentinė specifika, žmonių charakteriai. Etnologai Lietuvoje išskiria tris pagrindines mitybos papročių zonas: žemaičių, suvalkiečių ir aukštaičių. Žemaičių kulinarinis paveldas ir jo paplitimas susimaišęs su Europos krikščioniškąja tradicija. Taip nutinka dėl įvairių istorinių aplinkybių, patiriant kitų tautų poveikį, o konkrečiai vietai būdingi bruožai, paveikti kitų kultūrų, tampa dar unikalesniais. Vietinė sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų virtuvė susiliejo su šalia gyvenusių vokiečių, lenkų, žydų tradicijomis.

Rytą žemaičiai dažniausiai pradėdavo koše. Žemaičiai ilgiausiai Lietuvoje išlaikė atvirą ugniakurą, kuriame būdavo labai patogu virti putras ir įvairiausias košes: marškonę, pusmarškonę, šilkinę, pusšilkinę, kruopų. Valgydavo su taukų ar sviesto mirke, užgerdami rūgštu pienu. Pusryčiai –  svarbiausias dienos valgis – reikėdavo sočiai prisivalgyti, kad dienos darbai būtų lengvesni.

Pietums – kopūstų, burokų sriuba, bulvynė. Troškinti kopūstai su kiaulės koja, bulviniai blynai, kugelis, mirkė su bulvėmis, didžkukuliai, kruopiniai vėdarai, šiupinys su kiaulės uodega, kastinys… Žemaičių virtuvėje ypač buvo mėgstamos kanapės. Patiekalo pavadinimas „Spirgynė“ kilęs ne nuo žodžio spirgai, o nuo „spirgėti“, mat kanapes kaitinant keptuvėje jos spirga. Kanapes valgydavo su apvaliom (neskustom) virtom bulvėm. Pavakariai dažnai būdavo juoda duona su obuolių koše, o vakarienei virdavo bulvinių ar miltinių kleckų, kruopynę.

Švėkšnos dvaras nuo 18 a. priklausė grafams Broel Pliateriams. Čia virtuvė jau buvo ištaigingesnė už paprastų kaimiečių ar miestelio gyventojų, patiekalai įvairesni, o produktai prabangesni. Sklido kalbos, kad grafai nemėgo bulvių, tad dvaro virėjai jas keisdavo įvairiausiais kitais garnyrais.

***

Edukacinis užsiėmimas „Valgiai buvo šventi“ supažindina su Švėkšnos miestelio ir apylinkių istorija, kulinariniu paveldu. Edukacinio užsiėmimo kaina asmeniui – 15 eurų, užsiėmimą sudaro: ekskursija po Švėkšną su gidu (1,5 val.), pasirinktas patiekalų rinkinys iš pateikto meniu (užsakymai priimami nuo 10 asmenų). Užsiėmimą pristato Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicija (Bažnyčios g. 9a, Švėkšna) ir kavinė „Viesulas“ (Vilkėno g. 8, Švėkšna). Informacija ir užsakymai: +37065757152, monika.zasytiene@gmail.com

Muziejaus inf.