Rugpjūčio 27 d. vakarą ŽŪK „Lumpėnų Rambyno“ erdviame kieme buvo tiek automobilių, kad nė rudens uodui nutūpti vietos neliko. Pagėgių, Šilutės ir daugelio kitų Lietuvos vietovių žmonės susirinko pagerbti šio kooperatyvo vadovo Remigijaus Kelnerio, kuriam rugpjūtį sukako 55-eri. Visi gavo dovaną – R. Kelnerio antrąją improvizacijų knygutę „Mano dievai“.

Remigijų Kelnerį (pirmas iš kairės) pasveikino būrys ūkininkų – bendraminčiai ir bendražygiai.

Palei kluono sieną sustatyti presuotų šiaudų stačiakampiai, jais užkrauta ir galinė siena. Išcementuotos grindys, daug suolų, kėdžių, tačiau visiems, vis besirenkantiems, 150 vietų atsisėsti neužteko. Švietė baltutėliai vaišių stalai, patalpos kampe ant pakylos – muzikantai ir dainininkai. Gausybei sveikintojų, jų dovanoms, gėlėms erdvės buvo palikta daug…
Remigijus Kelneris – vienas iš keturių brolių, trijų dukrų tėvas, penkių anūkų senelis, laimingos šeimos galva, didelės giminės siela, žemės vyras, dienas skiriantis pieno gamybai, javams, kultūros mecenatas, renginių, organizacijų rėmėjas, Pagėgių krašto politikas, ragavęs ir vieno iš Savivaldybės vadovų duonos, oponuojantis ano krašto „tvarkai ir teisingumui“, aktyvus žemdirbių organizacijų narys, kaimo gynėjas, dabar – ir dviejų knygučių autorius. Jo improvizacijose yra vietos visam tam, iš ko susideda šio veiklaus žmogaus gyvenimas.
„Mano dievuose“
“… kiek Žemėje yra žmonių, kurie kiekvieną rytą sutinka būdami nelaimingi, alkani, ligoti, neturėdami pastogės, būdami nelaisvėje, žiauriai kariaudami… Mes, lietuviai, turime kas rytą dėkoti tėvams, seneliams už iškovotą laisvę, išlaikytą kalbą ir kultūrą. Dėkokime kas rytą… /…/ Mes esame patys šeimininkai – savo žemės, savo namų. /…/ Aš dar kartą nusilenksiu savo Tėvams, šeimai, Lietuvai ir Jums, mano bičiuliai, už galimybę kasryt ištarti: „Labas rytas!“ Tai – iš R. Kelnerio knygutės įžangoje dėstomų tiesų.
Pirmojo skyriaus improvizacijos – draugams ir plunksnos bičiuliams. Čia surasime pažįstamų vardų: šilutiškius – šviesios atminties Mintarą Smelevičių, „vienadienius karalius“ į poeziją sukėlusį Marijų Budraitį, žurnalistą Stasį Mėlinauską, Rambyno kalno fotografą Eugenijų Skipitį, Bitėnų kaimo šviesuolį šviesios atminties Kazimierą Žemgulį, kuris buvo R. Kelnerio mokytojas. „Nors šie namai tik laikinai, čia gyvena mano dievai“ – tai posmelis iš skyriaus „Šeimai“, kurį užbaigia eilėraštis „Mano malda“: „Niekada dėl savęs neprašiau, niekada dėl savęs nebijojau, dėl kitų, Tėve mūsų, prašau tik sveikatos ir laimės daugiau“. Pluoštelis eilių sutalpinta į skyrių „Mano gyvenimas“.
Kam skirti posmeliai skyriuje „Jiems“? Čia sustokime. „Jei būsi paklusnus ir valgysi pelus, tai plaukiosi garde su murzina kiaule“, – rašo R. Kelneris. Knygelę užbaigia trumpiausias ketureilis: „Premjeras palinkėjo ir persigalvojo“.
Sveikintojų kalbos
Pirmieji sveikino R. Kelnerio žmona Dalia, dukros Sandra ir Indrė (jaunėlė Greta tuo metu su studentais svečiavosi Havajuose), žentai, anūkai. Šeima dėkojo tėčiui, išmokiusiam, kad darbas nėra bausmė, meilė Tėvynei – garbė, meilė šeimai – šventa, kad tėtis šeimoje – mokytojas ir jos saugotojas.
Paspausti ranką ir apkabinti ėjo R. Kelnerio broliai su šeimomis, kiti giminaičiai – daug jų… Tądien jie plaukiodami laivu žvalgėsi po gražų Rambyno kraštą. Atvyko bendradarbių iš „Lumpėnų Rambyno“, didelis būrys Pagėgių krašto ūkininkų, nuo žemės neatitrūkusių vyrų, su kuriais „kėlė pieno riebumą“ dar anais laikais.
„Ačiū, kad prisidedi prie visų mūsų geresnio gyvenimo, – dėkojo agrokultūros kooperatyvo „Pienas LT“ vadovas Naglis Narauskas, pasidžiaugęs, kad pienininkystės rūpesčiai suvedė su Remigijumi, nestokojančiu drąsos keisti gyvenimą, suprantančiu žemės ūkio reikalus ir ginančiu kaimą – kukliu, santūriu, nedaugžodžiaujančiu žmogumi. – Esi didelis šviesulys šiame krašte, šeimoje, giminėje…“
Sveikino rašantys, kuriantys žmonės: S. Mėlinauskas, nuo Rambyno kalno atvykę Giedrė ir Eugenijus Skipičiai, už mecenatystę dėkojo Bitėnų M. Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Buzdžiuvienė, Lumpėnų mokyklos direktorė Jūratė Mažutienė, daug kitų įstaigų bei visuomeninių organizacijų atstovų.
Zenonas Komskis sukėlė šurmulį: abu su Remigijumi esą bendraklasiai, ragavę veterinarijos mokslų, abu iš keturių brolių šeimų, abu turi po tris dukras, abu lankė laisvųjų imtynių treniruotes. Tik Remigijus pasukęs į poeziją, o Z. Komskis likęs ištikimas imtynėms – treniruoja jaunąją kartą. Treneris įteikė jubiliatui tikrą medalį, kokiais apdovanojami imtynių kovą laimėjęs sportininkas.
Atvyko ir Pagėgių savivaldybės tarybos narių – opozicijos, kuriai priklauso R. Kelneris, ketvertukas. Beje, R. Kelneris priklauso Valstiečių ir žaliųjų sąjungai.
Sveikino kaimynai, pora neiškabingomis pasivadinusių moterų užtraukė dainą, kad net širdis suvirpėjo. Dainavo scenoje ir vyrai.
Netrukus R. Kelneris su dėže knygelių ėjo ir jas dalijo visiems, o žmona Dalia pridėjo po obuolį iš šeimos sodo.
Šventė tęsėsi prie ilgo vaišių stalo.

Stasė SKUTULIENĖ

150 sėdimų vietų neužteko visiems, kurie suėjo ir suvažiavo į Lumpėnus pagerbti Remigijaus Kelnerio 55 metų sukakties proga ir pasidžiaugti jo išleista antrąja knygute „Mano dievai“.