Katyčių „Sugrįžimų“ šventės akcentas – atidengta skulptūrinė kompozicija.

Tradicinė Katyčių seniūnijos šventė „Sugrįžimai“ nuošė šeštadienį. Išvakarėse Katyčių evangelikų liuteronų bažnyčioje atversta Katyčių Garbės piliečių knyga ir įrašytas pirmasis to vertas asmuo – jau Amžinybėn iškeliavęs šišioniškis Henrich Briedes, labai rūpinęsis Katyčiais, kapinėmis. Koncertavo operos solistas Liudas Mikalauskas, vakare sugiedota „Tautiška giesmė“. Tokia buvo įžanga į „Sugrįžimų“ šventę Katyčiuose.

Atidengta skulptūrinė kompozicija
Įspūdinga didžiulė akmenimis grįsta buvusi turgaus aikštė Katyčių centre. Už jos –evangelikų liuteronų bažnyčia tarp žaliuojančių medžių, rūpestingai apšienauti senieji kapai. Reformacijos 500 metų ir Lietuvos valstybingumo 100 metų jubiliejai šiemet padiktavo katytiškiams „Sugrįžimų“ šventės programą.
Ten, kur iš miestelio aikštės laiptai veda į bažnyčios šventorių, atidengta kalvio Dariaus Viliaus sukurta skulptūrinė kompozicija: didesni ir didžiuliai akmenys tarsi byra iš pasvirusio dviračio vežimaičio su aukšta rankena, ant kurios tupi paukštis.
Plevėsuoja vėliavos, tautiniais rūbais ir žolynų vainikais pasipuošusios mergaitės laiko ilgą ąžuolo lapų vainiką. Sulaukta garbių svečių – Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio, Seimo nario Alfredo Stasio Nausėdos, Šilutės rajono savivaldybės mero Vytauto Laurinaičio, kuriems kartu su seniūnu J. Lukošaičiu teko garbė perkirpti kompozicijos atidengimo juostą.

Kerpama skulptūrinės kompozicijos atidengimo juosta.

Katyčių seniūnas Jonas Lukošaitis kalbėjo, jog kaip išbarstyti akmenys visame pasaulyje mūsų tautiečiai kūrė ir kuria Lietuvą, taip padėdami ją išsaugoti savo vaikams. „Nei karai, nei okupacija nesugebėjo sutrinti į dulkes mūsų vienybės, mūsų valstybės. Yra kuo didžiuotis – atkurtai Lietuvai jau 100 metų. Lietuviškas raštas, pirmosios lietuviškos knygos ir spauda atsirado Mažojoje Lietuvoje, tik Reformacija paskatino, kad religiniai dalykai visiems būtų aiškinami, pamaldos vyktų jų gimtąja lietuvių kalba. Per Reformaciją yra lietuviškas žodis, kalba, knyga, spauda. Štai kodėl mes gerbiame Reformaciją. Šioje skulptūrinėje kompozicijoje – paukščiu atskridęs žodis, akmuo prie akmens primena mūsų tautos stiprybę, vienybę, sutelktumą. Ir tegul aplenkia Lietuvą visos negandos“ – sakė J. Lukošaitis, pakvietęs atsiimti padėkų tuos, kurie prisidėjo, kad šis jubiliejinis ženklas atsirastų Katyčiuose.
Žodžiai
Į šventę atvykęs Katyčiuose tarnavęs evangelikų liuteronų kunigas Liudvikas Fetingis prisiminė skaudžius mūsų krašto, Lietuvos laikus, atmintyje išliko kraupūs vaizdai, kaip ant grindinio būdavo suguldomi jauni vyrai, kurie kovojo už Lietuvos laisvę. Daugelį šimtmečių Lietuva nešė nelaisvės jungą.
„Žmonės ėjo per klampynę, o kai nėra į ką įsikibti, sunku išsilaikyti, žmogus grimzta, skęsta. Mūsų Lietuva ilgus amžius buvo padalinta, Didžioji Lietuva atskirta nuo Mažosios. Galiausiai Dievas suteikė malonę, kad iš tos klampynės galėjo išbristi abi Lietuvos dalys, susijungusios 1923 metais. Ir štai mes švenčiame gražią Lietuvos valstybingumo atgavimo 100-mečio šventę. Ir ne tik prisimename tuos skaudžiuosius laikus, tai praeitis. Šiandien mūsų širdis pripildo džiaugsmas, kad mes galime laisvai giedoti, laisvai melstis, laisvai garbinti Dievą, laisvai švęsti valstybės šventes“, – kalbėjo L. Fetingis.
„Šiandien statote paminklą keliui – tai vienas gražiausių simbolių. Bažnyčia juk buvo vadinama keliu. Štai kelias, vežimas, akmenys, vienoje pusėje bažnyčia, kitoje – Katyčių miestelio senoji aikštė. Kelias gyvenime simbolizuoja viltį. Žmogus, tiesiantis kelią, yra tikras ir gyvena viltimi, kad juo eis pats, jo vaikai, jo anūkai, visos kitos kartos. Ir tas kelias, kurį mes tiesiame, turi šią prasmę. Gyvenime tiesiame daug kelių, yra mūsų keliai į namiškių širdis, kai auginame vaikus ir anūkus, tai yra kelias, viltis, darbai ir kasdieniai rūpesčiai, kuriais mes kuriame, statome, kai kada reikia ir pakovoti, kai kada džiaugsmas, kai kada liūdesys. Švenčiame du jubiliejus, švenčiame todėl, kad kažkas tiesė kelius kalbai, raštui, kultūrai, kažkas krito, praliejo kraują, kad mes būtume laisvi. Linkiu visiems Katyčių krašto žmonėms, svečiams, kurie bus čia ir matys šį paminklą, tegul tai būna vilties ir paskatinimo ženklas…“ – kalbėjo vyskupas M. Sabutis, pakvietęs susikaupti maldai.

Katyčių istorijos kūrėjai – kelios kartos…

Po šių iškilmių šventė vyko parkelyje, į kurią visi patraukė eisena. Seniūnas J. Lukošaitis deglu įžiebė simbolinį laužą. Pasveikino Seimo narys A. S. Nausėda, gražios šventės palinkėjo meras V. Laurinaitis, pasidžiaugęs per Katyčius ėjusiu lietuvybės keliu, ir mero pavaduotojas A. Bekeris, dovanų atvežę ąžuoliuką. Meras priminė, kad rudenį Katyčių mokykloje bus atidarytas vaikų darželis. Žodį tarė iš Žemaičių Naumiesčio atvykęs katalikų bažnyčios klebonas Stanislovas Anužis. Šoko Švėkšnos suaugusiųjų kolektyvas „Šalna“, smagios muzikos ir dainų padovanojo Katyčių atviros jaunimo erdvės „KJ loftas“ vaikinai, į aikštės vidurį išėjo Šilutės kultūros ir pramogų centro folkloro kolektyvas „Verdainė“ (vadovė Regina Jokubaitytė) ir užtraukė dainą. Tarvydų parko kaimo kapela, liaudiška muzika, subūrusi visus prie skulptūrinės kompozicijos, ir scenoje griežė kviesdama linksmintis. Artėjo ir Lietuvos scenos žvaigždių valanda – koncertavo Deividas Bastys ir grupė „Husarai“.
Buvo šioje šventėje ir išskirtinis personažas – didelis juodas katinas, glaustęsis prie vietos žmonių bei svečių, dalyvavęs visose iškilmėse, eisenoje ir jautęsis kaip tikras Katyčių šeimininkas. Jis sukosi ir prie seniūno J. Lukošaičio, kai buvo pagerbti ir apdovanoti akyvūs, darbštūs ir Katyčiams nusipelnę žmonės. Šiame būryje buvo ir Tadas Girčius iš Naikiškių, kuriam už pagalbą padovanotas simbolinis iš metalo padarytas katinas, kaip stovas gėlei ir puošmena sodybai.
Parkelio medžiai buvo išpuošti spalvingai išmargintomis verpstėmis, už kurias padėkota Brigitai Vitkauskienei ir vietos mokyklos bendruomenei, jų buvo sustatyta ir aikštelės centre, kur ant medinių ritinių susėdo atėję kelių kartų žmonės – nuo garbaus amžiaus iki mažylių. Moteris atsinešė kamuolius siūlų, suvyniotų iš geltonos, žalios ir raudonos spalvų gijų… Tokių lietuviškų akcentų čia buvo daug. Ąžuolo vainiku apjuostoje scenoje skambėjo muzika, dainos ir sveikinimai. Žiūrovai sulaukė vaišingų šeimininkių dėmesio – jos pilstė ir vaišino gira.

Stasė SKUTULIENĖ