„Sugrįžta paukščiai į namus…“ – į taip pavadintą Gedulo ir vilties dienos minėjimą birželio 14-os pavakarę rinkosi Stoniškių krašto žmonės. Data – ypatinga: šiemet sukanka 75 metai, kai prasidėjo masiniai lietuvių trėmimai.

Ir tremtiniai, ir jų artimieji bei minėjimo dalyviai prie paminklinio akmens tremtinių kančioms atminti nešė ir dėjo žvakeles.

Minėjimas prasidėjo eisena, kurioje tautiniais rūbais vilkinčios Stoniškių pagrindinės mokyklos merginos nešė ąžuolo šakų girliandą, vaikinai – Lietuvos, Stoniškių seniūnijos bei Politinių kalinių ir tremtinių organizacijos vėliavas.
Stoniškių parke, skambant tremtinių dainoms, rinkosi tremties baisumus išgyvenę žmonės, jų artimieji, kaimynai, svečiai. Iškilmėms vadovavusi gerai pažįstama kultūros darbuotoja Danutė Bardauskienė priminė prieš 75 metus prasidėjusius Lietuvos žmonių trėmimus: „Gedėjau tautos, netekusios stipriausių savo girios medžių, gražiausių savo gėlyno žiedų, būsimų kartų karžygių…“ Stoniškių seniūno pareigas laikinai einantis Gintautas Stančaitis priminė, kaip prieš porą mėnesių būrys stoniškiečių susirinkę tarėsi, ką prasmingo padarius šiais metais, kurie paskelbti Bendruomenių metais. Taip kilo sumanymas Gedulo ir vilties dienos proga parke atidengti paminklą, skirtą tremtinių kančioms atminti. Netrukus G. Stančaitis aplankė vietinį kalvystės meistrą Nerijų Paleckį – nagingas žmogus sutiko iškalti ant akmens užrašą: „Tremtinių kančioms atminti 2016“. Šalia akmens – traukinio bėgių imitacija.

Stoniškių pagrindinės mokyklos moksleiviai eisenoje nešė ąžuolo šakų girliandą ir Lietuvos, Politinių kalinių ir tremtinių organizacijos bei Stoniškių seniūnijos vėliavas, vedė minėjimą kultūros namuose, padarė ir visiems padovanojo simbolinius angelus.

Paminklo atidengimo juostą atrišo Rukuose gyvenanti tremtinė Marytė Miknienė, jai pagelbėjo R. Stančaitis ir N. Paleckis. Stoniškių pagrindinės mokyklos jaunimas paminklą apjuosė ąžuolo vainiku. Pagėgių šv. Kryžiaus bažnyčios klebonas Vytautas Gedvainis pašventino paminklą ir jo atsiradimą pavadino prasminu veiksmu, pirmu tokiu ženklu Pagėgių krašte. Šalia paminklinio akmens, ant simbolinių traukinio bėgių, uždegta žvakučių. Parke skambėjo smuiko muzika.
D. Bardauskienė „Pamariui“ pasakojo, kad norėta parke pasodinti ir ąžuoliuką, tačiau Pagėgių savivaldybės vyr. architektė Ernesta Maier, apžiūrėjusi parką, sakė, kad medžių jame ir taip daug, paminklas tiktų, o ąžuoliuko sodinti nebereikia.
Minėjimas tęsėsi Stoniškių kultūros namuose. Žmonių susirinko tiek daug, kad net trūko vietų visiems susėsti. Į minėjimą buvo sukviesta per 20 seniūnijoje gyvenančių tremtinių, tačiau susirinko ir jų šeimų narių, ir kaimynų, kurie apie tremtį težino iš pasakojimų, knygų, filmų.
Susitikimą pradėjo garsi lietuvių folkloro atlikėja, iš Panemunės kilusi Airida Mockutė, eilėmis ir jaunatviškais pastebėjimais minėjimą tęsė moksleivės Roberta Valentina Zubrickaitė ir Kamilė Jankevičiūtė. Roberta klausė Kamilės, ar ji bent suvokia, ką turėjo išgyventi žmonės, kuriuos naktį kėlė iš šilto patalo, greitai liepė susiruošti ir grūdo į gyvulinius vagonus, baisiomis sąlygomis gabeno iš tėvynės į tolimus svetimus kraštus?
Apie tai paprašyta papasakoti tremtinių Vytauto Valainio ir Marytės Miknienės, kuri, vos tvardydamasi, net ašarą braukdama ir iki galo visko nepasakiusi, klausė: „Už ką tremtinių, jų vaikų taip nekentė sovietmečiu? Kodėl niekino? Už ką taip baudė?“ Marytė buvo paauglė, kai teko 16 dienų gyvuliniame vagone ištverti baisią kelionę į tremties vietą. Tie prisiminimai tokie slogūs, baisūs, kad ašaros srūva…
Tremtinė Ramutė Reivytienė tebuvo iškilmėse atidengiant paminklą – salėje jos nebuvo. Meilę tėvynei, jos ilgesį į eilėraščių posmus sudėjusi Bronė Mockienė skaitė savo kūrybą. Tremtinių vaikas Juozas Pečiokas pasakojo vykęs į tremties vietas, apžiūrėjęs ten esantį tremtinių muziejų, bendravo su į Lietuvą nesugrįžusiais, tačiau savo Tėvynę mylinčiais ir jos išsiilgusiais lietuviais.
Prisiminimus keitė poezijos posmai, liūdnos dainos. Keliolika minučių paskirta ištraukai iš dokumentinio filmo apie šviesios atminties Hildegart Spalvienę (Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmas „Šičionykštė“). Anot D. Bardauskienės, garbioji lietuvininkė filme prabyla savo tarme, gilia išmintimi, šiltu žodžiu apie savo tėvynę. Prisiminimuose – jos su keturiais vaikais ištrėmimas. Garbaus amžiaus moters kalba buvo tarsi tiesos žinutė, vainikavusi Gedulo ir vilties dienos minėjimą Stoniškiuose, trėmimų iš Lietuvos 75 metų sukaktį.
„Ji atgulusi amžinojo poilsio, o tarsi dar vis kreipiasi į mus, gyvuosius, dar primena tai, ko nevalia užmiršti, nors labai skaudu prisiminti…“ – pasakojo D. Bardauskienė, iškilmes pavadinusi pagarbos tremtiniams ir jų kančioms ženklu, nors slėpti nėra ko – ašarą nubraukė ne vienas minėjimo dalyvis.
Jonas Buskis ir Kristina Dvarvytienė – H. Spalvienės anūkai, brolis ir sesuo. Jonas gimęs tremtyje, Kristina tremtį pažino tik iš artimųjų prisiminimų. Žodis buvo suteiktas ir jiems.
Kai visi sustoję dainavo Vytauto Kernagio „Baltą paukštį“, vietos mokyklos mokiniai visus apdovanojo pačių padarytais angeliukais, kaip taikaus gyvenimo simboliu. Juos vaikai padarė su mokytojomis Laima Bagdoniene ir Liucija Bungardiene. Moksleivė Roberta paragino: „Būkime kaip tie paukščiai – grįžkime į savo namus“.
Minėjimas užbaigtas žodžiais: „Gyvenimas – nemirštanti giesmė, jis ir pro skausmą apie laimę šneka…“
Verta priminti, kad paminklinio akmens atidengimu bei minėjimu daug rūpinosi Stoniškių bendruomenės vadovė Gražina Stančaitienė.

Stasė SKUTULIENĖ

Tremties kančių neužmiršusiems žmonėms šis paminklinis akmuo Stoniškių parke – svarbus simbolinis ženklas.