Elenos Mackevičienės „Sielos šaukiniai“

Ruduo turi ne vieną unikalią savybę, bet svarbiausios iš jų, ko gero, yra spalvos ir ilgesys. Kai kas tai vadina nostalgija, nes, kad vėl išvystum pavasario šviesą, reikia perriedėti per patį tamsiausią metų laiką – purviną lapkritį, ūkanotą, dažnai besniegį gruodį. Teisinga, nors ir liūdna, kad metų ratas dažniausiai gretinamas su žmogaus gyvenimu – būties pavasaris, branda, ruduo… Gyvenimo ruduo… Štai iš kur tas ilgesys, ta nostalgija – troškimas sugrąžinti pradžią – jaunystę, o kad ji realiai nebepasiekiama, lieka tik šviesus jos atšvaitas prisiminimuose.
Tokias mintis kelia Elenos Mackevičienės eilėraščių knyga „Sielos šaukiniai“ (S. Jokužio spaustuvė, 2015 m.). Apie šią ir kitas mūsų miesto poetų knygas kalbėjomės pavasarį Tarptautinės poezijos dienos proga viešojoje F. Bajoraičio bibliotekoje. Vėl sugrįžtu prie tos temos rudenį, manydama, jog apie gražius dalykus turėtų išgirsti platesnis žmonių ratas. Tai tas pat, kaip pamatyti švytinčias rudens spalvas, mėlyną, kad ir žemėjantį dangų ar žiburiuojančius rasa voratinklius.
Tikiu, kad gydytoją Eleną Mackevičienę pažįsta dauguma šilutiškių – ne vienam yra prireikę jos pagalbos: geros rankos, išmintingo patarimo ir įkvepiančio optimizmo, tikėjimo gera lemtimi. Ji mūsų gydytoja nuo 1955 metų. Simboliniai skaičiai: darbo stažas – taip apt 55 metai. Ir visi Šilutėje. O ką pasako jos eilėraščiai? Kaip ir visa poezijos prigimtis – atveria autorės sielos pasaulį. Toks ir pavadinimas – „Sielos šaukiniai“.
Pabūkime jame drauge su autore, deja, eilėraštyje su lyriniu jo subjektu. Pirmiausia sugrįšime į šalį, „Kur Akmena vingiuoja, kur Lokysta teka, / Čia mano vaikystė bėgiojo basa.“ Nemanau, kad studijuojant mediciną ar dirbant gydytoja likdavo laiko mokytis poetinės kūrybos, tačiau, kaip įgimta dažnam lietuviui, pati kalba išlaiko eilučių ritmą, sužėri romansų intonacijomis, pasipuošia metafora ar netikėtu įvaizdžiu. Pavyzdžiui: „Išliko aidas dainos, kur skambėjo: / „ateik į pasimatymą po jazminais“. / Jaunystė bėgo ir nubėgo / kaip pasimatymas birželio vakarais“. („Jazminas“).
Pirmoji knygos dalis – pasakojimas apie prabėgusius ne vien giedrus metus: „Penkiolika metų – amžius vaikystės, / o teko kalėjimo vargą patirt. / Pabūti karcery, žiurkių landynėj / ir kameros skausmą pažint“ (1946 m. buvo areštuota už antitarybinę veiklą ir įkalinta Tauragės Šūbertinės kalėjime).
Šilti ir jaukūs eilėraščiai, skirti artimiausiems žmonėms: tėvams („Menu aš motinos rytinę maldą / ir tėvo balsą dainuojant laukuose“), vyrui, sesėms, kurių jau nebėra: „Į praeitį metas nuskendo, / užgeso namų židinys“, bet net mažutė smulkmena iš prabėgusio laiko sužadina atmintį ir „Vėl skamba daina sutartinė, / vėl aidi jaunystės garsai, / vėl grįžtam į gimtąjį sodžių, / kur pievoj bėgiojom linksmai“. O greta dukros, vaikaičiai, mieli pažįstami, draugai. Gera jiems, kaip likimo dovanai, rasti gražų žodį, pasidžiaugti buvimu kartu.
Kita knygos dalis skirta aprašyti miestui, apylinkėms, išskirtinei Pamario gamtai, keičiančiai savo pavidalą atskirais metų laikais. Vis dėlto gražiausias iš jų autorei – pavasaris, į kurį nuolat grįžtama, kurio ilgesys atplaukia net per užšalusį langą: „Ankstų rytą saulė kyla, / sklaidos žemėje migla, / raudonskruosčiai debesėliai / skelbia, kad išauš diena.“ Deja, labiau už viską „Myliu tave, pavasari, / kaip motina savo kūdikį, / išsūpuotą žiemos glėbyje, / iškentusį šaltį, pūgą ir vėją, / sušylantį saulės glėbyje“.
„Sielos šaukiniai“ – žodinė sielos gyvenimo išraiška. Neišdailinta, tikra, nuoširdi. Tokios knygos ne tik pasako apie greta esančio žmogaus pasaulį, bet verčia apmąstyti ir savąjį, nes gyvenimas, anot autorės, „tai skubantis laivas, / kasdieną artėja prie uosto krantų.“ Bet kad ir kaip norėtum, „kad laivas sustotų, / kad bangos nublokštų ant seklumos, / kad viską suspėčiau giliai apmąstyti,/ bet to juk nebus niekad… niekados…“
O gal ruduo ne toks jau nykus? Gal to nykumo sukeliamas šviesos ilgesys skatina apmąstyti ne vien praėjusį laiką, bet gyventi ir dabarties pilnatvę. Išdidžiai ir oriai gyventi savo laiką, kad ilgainiui jis nuskambėtų kaip daina, kaip eilėraščio posmas. Kad įsirėžtų atmintyje kaip žydintis pavasaris, kaip raibuliuojančios rudenio spalvos.
Irena Arlauskienė