Iliustracija: kairėje viršuje – prieš išvežant restauruoti geltonai pokariu nudažytas tiltas; senieji atvirukai.

Pradėjus remontuoti avarinės būklės vieną seniausių Lietuvoje metalo konstrukcijų Šilutės tiltą per Šyšos upę, žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose prasidėjo diskusijos dėl jo spalvos. Tilto metalinės dalys dabar yra išvežtos remontuoti, restauruoti. Pagal su KPD suderintą projektą, tiltui bus grąžinta jo autentiška pilka spalva. 

Atrodytų, viskas teisingai. Tačiau vietiniai gyventojai, per savo gyvenimą jį matę tik geltonai sovietmečiu perdažytą, yra įsitikinę, kad tiltas turi likti geltonas. Kai kurių nuomone, spalva nėra vertingoji savybė, kurią reikia saugoti, tai tik emocija. Kiti, suvokiantys paveldo vertę, ragina nebandyti paveldo objektui primesti savo supratimo, pripratimo, o džiaugtis, kad jam grąžinama autentiška spalva.

„Žmogus per trumpai gyvena, kad atsimintų jo pirmines spalvas. Ir nebūtinai tai, ką jūs visada matėte, yra autentika. Kas būtų, jei visi paveldą bandytume „tampyti“ tik pagal savo prisiminimą. Paveldo objektai egzistuoja daug ilgiau, nei mes juos prisimename. Paveldo objektui galioja kiti reikalavimai, neprimeskime savo emocijų, čia neturėtume taikyti argumento „juk geltona gražiau, šviesiau“, – sakė vienas nenorėjęs prisistatyti praeivis. – Jei jau mums rūpi paveldas, tai turi rūpėti ir jo autentika“.

Pilka spalva – protestantiškos kultūros atspindys

„Autentiškumą sudaro ne tik paveldo objekto statybai panaudotos medžiagos, jo išraiška, architektūrinė forma, bet ir spalvinis sprendimas, taip pat vizualinis vaizdas aplinkoje“, – žiniasklaidoje komentavo KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Gečienė.

„Nieko keisto, kad daugelis tiltą prisimena tik geltonai perdažytą. Dauguma dabartinės Šilutės gyventojų tėvai ar seneliai atvykę po Antrojo pasaulinio karo iš kitų Lietuvos regionų, todėl jie atsimena tik pokarinę tilto spalvą. Tačiau senieji gyventojai prisimena pilką spalvą“, – sakė Klaipėdos universiteto docentė, dr. Silva Pocytė, Šilutės rajono savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo Vertinimo tarybos pirmininkė.

Pasak jos, tiltai yra strateginiai objektai, suprantama, kodėl juos anksčiau dažydavo taip, kad susilietų su landšaftu. Šiais laikais, kai viską gali rasti GoogleMaps, šis argumentas mažiau aktualus, nei prieš šimtą metų.

Ji tęsia: „Kita vertus, jei pažiūrėtume viso Prūsijos regiono ar tik Klaipėdos krašto senas nuotraukas, atvirutes, kuriose matyti senieji tiltai, tai nebuvo kitokios spalvos, kaip tik įvairaus atspalvio pilka. Objektai įsiliedavo į aplinką, susiliedavo su kraštovaizdžiu, neišsiskirdavo ryškiomis spalvomis. Apskritai, tai yra protestantiško krašto santūrumas, paprastumas. Tokios spalvos – protestantiškos kultūros atspindys.

O geltona, kiek esame diskutavę Šilutės rajono savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo Vertinimo taryboje, sovietmečiu tiesiog buvo pasirinkta atsitiktinai, nesigilinant į istoriją, tradiciją. Kokią turėjo spalvą, tokia ir nudažė. Būtų turėję mėlyną, būtų nudažę mėlynai. Pažiūrėkime į Priekulės tiltą – lygiai toks pat, su tokiom pat arkom – gal prieš kokius dešimt metų restauravo, nudažė gražia pilka spalva. Kiek iš vaikystės atsimenu, irgi buvo pilkas.  Šilutė, manau, tai puikiai žino, turi žinių apie savo paveldą, juk tiek paskaitų vyksta, renginių kultūros įstaigose. Ir man pačiai ne kartą teko paskaitą skaityti apie paveldą. Bet, žinoma, ne visiems Klaipėdos krašto paveldas yra svarbus ir suvokiamas kaip neatsiejama regiono tapatybė.“

Tipiškas Prūsijos kelių inžinerijos statinys

Šyšos tiltas yra dviejų tarpatramių kniedyta metalinė arkinė konstrukcija – kniedyta metalinė arka – būdinga Prūsijos kelių inžinerijai  XIX a. pb.–XX a.pr. Kai tiltas čia buvo pastatytas, Šilutė tuo metu priklausė Vokietijos imperijos Rytprūsių provincijai. Šilutėje gyvenantis architektas Egidijus Vidrinskas atkreipia dėmesį, kad konstrukcija atitinka tipinius Preußische Normalbrücke tipo tiltus, statytus Vokietijos imperijoje XIX a. pabaigoje. 40 m ilgio, 5 m pločio valstybės lėšomis pastatytas tiltas atspindi to šimtmečio tiltų statybos ypatumus, kokybę ir Klaipėdos krašto tradiciją, madas. Analogiškas sprendimas buvo naudotas 1886 m. pastatytam Priekulės tiltui per Miniją.

Parengė Jūratė Mičiulienė

Paskelbė Kultūros paveldo departamentas

___________

Išeivio iš Klaipėdos krašto nuomonė

pamarys.eu redakcijai parašė buvęs Klaipėdos krašto gyventojas, dabar gyvenantis Vokietijoje Jonas Ulozaitis.

Jis rašo:

„Domiuosi labai ir išsamiai Klaipėdos krašto istorija ir viskuom, kas susiję su architektūra ir inžinerija. Noriu pridurti ir galutinai patikslinti pagal tiltų inžineriją, kodėl pradinė tilo konstrukcijos spalva buvo tokia, o ne kaip ženkliai vėliau apdažyta geltonos spalvos.“

Štai jo pastabos:

– Tiems, kuriuos domina senųjų laikų tiltų inžinerija, metalinio tilto konstrukcijos dažai:

„Bleimennige“ – raudonas švino oksidas (Pb3O) + sėmenų aliejaus alkidinės dervos gruntas (ryškiai oranžinės raudonos spalvos švino oksidas beveik visada buvo naudojamas kaip pradinė antikorozinė danga).

„Eisenglimmer“ – žėrutinė geležies rūda (hematitas, (alpha)-Fe₂O₃) + alkidinės dervos. Žėručio geležies rūdos dažai buvo plačiai naudojami, nes jie puikiai apsaugojo konstrukciją nuo oro sąlygų.

Kniedytos konstrukcijos: plieninės konstrukcijos dažniausiai buvo kniedytos, o ne suvirintos.

Galutinė spalva: pilka iki tamsiai pilkos.

Pagarbiai J. U.