„Darni regionų plėtra ir jos problemos“ – tokį pranešimą pateikė Lietuvos mokslų akademijos dienos renginyje dalyvavęs SEB banko prezidento patarėjas dr. Gitanas NAUSĖDA. Pristatome pagrindinius pastebėjimus, mat pranešime dominavo dėmesys Šilutės rajonui, dabartinei krašto situacijai ir patarimai, ką reikėtų daryti.

Tarybiniais laikais užimtumą kaime ir provincijoje dirbtinai palaikę kolūkiai žlugo, pastaraisiais dešimtmečiais vietoj jų kūrėsi stambusis prekinis ūkis, efektyvesnis ir reikalavęs mažiau darbo rankų. Rajonų centruose ir miesteliuose bankrutavo daug užimtumą garantavusių pramonės ir statybos įmonių. Paslaugų sektorius ekonomiškai silpnesniuose regionuose neišsiplėtojo dėl menkos perkamosios galios. Chaotiškos regionų plėtros pasekmės – atsilikimas gyvenimo lygiu ir gyventojų migracija.
Per pastarąjį dešimtmetį silpniausi regionai atsiliko nuo stipriausių pagal bendrojo vidaus produkto ir materialinių investicijų apimtį bei vidutinį darbo užmokestį. Emigracija skaudžiausiai palietė būtent silpniausius Lietuvos regionus. Tolygi regionų plėtra ilgus metus nebuvo valstybės prioritetas, todėl šis abejingumas brangiai kainavo – ištisi regionai primena ekonominę dykvietę, kurią vėl „apgyvendinti“ bus nepaprastai sudėtinga. Regionų atsilikimas nuo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apskričių ne tik nesumažėjo, bet net padidėjo. Silpnus regionus tiesiog nustekeno gyventojų emigracija į užsienį ar Lietuvos viduje.
Išvykę studijuoti į Vilnių, jauni žmonės ten ir pasilieka. 2004 m. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, prabėgo jau 10 metų. Europinė parama turėjo padėti įveikti atsilikimą nuo kitų valstybių bei šalies viduje tarp regionų. Taip neatsitiko, išskyrus tris didžiuosius Lietuvos miestus, situacija regionuose tik pablogėjo. Tam turėjo įtakos ir darbo užmokesčio atotrūkis. Vilniuje vidutinis darbo užmokestis yra 350 Eur didesnis negu Šilutės rajone. 2005 m. toks atlyginimas Vilniuje buvo 168 Eur didesnis už vidutinį Šilutės rajone, 2015 metais – 265 Eur. Kai 2005 m. atlyginimo vidurkis Lietuvoje buvo 370 Eur, Šilutėje rajone tebuvo 284 Eur. 2015 m. šalies vidurkis – 714 Eur, Šilutės rajone – 567 Eur. Pragyvenimo lygis regionuose irgi prastesnis negu dideliuose miestuose, kur ir mažiausias nedarbas, pritraukiama ir aplinkinių rajonų gyventojų. Šių metų gegužę nedarbo vidurkis Lietuvoje buvo 7,6 proc. darbingo amžiaus gyventojų, Vilniuje – 5,5 proc., Klaipėdos apskrityje – 6,5 proc., po Kauno, Šiaulių, Telšių, Panevėžio, Marijampolės, Tauragės, Alytaus, Utenos apskričių, nedarbui didėjant nuo 6,6 iki 11,2 proc., įrašyta ir Šilutės rajonas su 11,8 proc. registruotų bedarbių. Praėjus 5-6 metams po ekonominės krizės, beveik 12 proc. nedarbas nedžiugina.

SEB banko prezidento patarėjas dr. Gitanas Nausėda, gimęs Klaipėdoje, pirmą kartą atvyko į Šilutę ir už tokią proga padėkojo jį čia pakvietusiai Lietuvos mokslų akademijai.

Klaipėdos apskritis yra tarp labiausiai nukentėjusių nuo emigracijos, tačiau ne pati Klaipėda, o rajonai, kurių situacija pasibaisėtina. Šilutės rajono „sodybų tuštėjimo“ tempas yra bauginantis, tai tęsiasi ir dabar. 2005-2015 metais gyventojų padaugėjo tik Vilniuje ir apskrityje. Visose kitose apskrityse gyventojų mažėjimas siekė nuo 10,4 proc. iki 16 proc., Šilutės rajone – 17,8 proc. Ne tik gyventojų bėgimas į užsienį, bet ir gyventojų skaičiaus pokytis Šilutės rajone yra baisokas – 2011-2015 metais gyventojų sumažėjo 9,4 proc.
Pasiūlyti receptai
Regionų netolygumai skurdina atsilikusiųjų regionų darbo rinką ir labiau sumažina jų galimybes pritraukti naujų investicijų, suformuodami „užburtą ratą“: nėra investicijų – nėra naujų darbo vietų. Silpnieji regionai reikalauja finansinės paramos ir centralizuoto lėšų perskirstymo jų naudai, tapdami papildoma našta ekonomiškai pajėgesniems miestams ir regionams. Jeigu regionai didžiųjų miestų sąskaita negautų dalies gyventojų pajamų mokesčio, atotrūkis būtų dar skausmingesnis.
Valstybės tikslu turi tapti į didmiesčius pritraukti pasaulio masto tarptautines kompanijas, į regionus – vidutines užsienio verslo kompanijas. Verta tam pasitelkti ir užsienyje gyvenančius bei dirbančius tautiečius. Būtina mažinti smulkiojo ir vidutinio verslo mokesčius, reikalingas neatidėliotinas atsargus, o ne politiškai motyvuotas minimalios mėnesio algos didinimas. Šią algą keliant pernelyg greitai, gali nelikti ir dar esamų darbo vietų, tai didintų regionų atskirtį ir nedarbą. Tikslinga sparčiau didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, kuris turi didžiausios teigiamos įtakos ne didmiesčiams, bet regionams.
Regionams būtina skirti daugiau Europos Sąjungos lėšų. Regionų atžvilgiu būtina planinga valstybės politika. Daug lėšų regionai investavo į pastatus, kitas viešąsias erdves – tai teks išlaikyti ir bus naujų išlaidų. Dabar investicijos regionuose turi būti nukreiptos ekonomikai stiprinti. Investicijų mechanizmo nepavyks „užkurti“, jeigu ekonomiškai silpnesnių regionų savivaldybės priešiškai žiūrės į potencialius investuotojus ir tenkinsis išlaikytinių statusu. Požiūris į investuotoją irgi turi būti kitoks: neva jis turi ateiti, prašyti, siūlytis, nusilenkti vietos valdžiai, o neretai vertinamas ne kaip naudingas partneris, bet kaip savivaldybės vadovų, politikų konkurentas. Tai ydinga praktika.
Labai svarbu savivaldos požiūris į investicijas: Tauragės pramonės parkas, Druskininkai savo požiūriu į investicijas ir plėtrą padarė šuolį ir nusvėrė valstybės netinkamą požiūrį į ekonomikos politiką. Žmogui geriau duoti meškerę, o ne žuvį. Smulkiam ir vidutiniam verslui pagelbėtų išimtis: vienerius metus atleisti nuo mokesčių ar juos sumažinti. Šis verslas regione padėtų sumažinti socialinės paramos gavėjų. Būtina sukurti veikiančią ir į verslo poreikius reaguojančią darbo jėgos perkvalifikavimo sistemą. Išlaikyti gyventojus provincijoje galima ir palengvinus jų keliones į darbą atokiau nuo gyvenamosios vietos. Štai Vilkyškių pieninė savo transportu veža darbininkus iš Tauragės. Jeigu kelionė į darbą viešuoju transportu trunka 45 minutes, galbūt ji turėtų būti nemokama, dengtų valstybė, o per dirbančio žmogaus sumokėtus mokesčius pinigai grįžtų į biudžetą. Jaunimas galbūt neišvyktų ar net sugrįžtų, jeigu būtų pasiūlyta finansinė parama būstui įsigyti. Reikia sąlygų dirbti namuose naudojantis internetu.
Išvada: jeigu valstybė nepajėgs prisidėti, regionų atskirtis tik didės.
Kokią Šilutės ateitį mato G. Nausėda? „Reikia turėti savo veidą, o jis sietinas su turizmu, tik kas žino šį miestą, kas čia atvažiuoja? Senieji vokiečiai, jautę nostalgiją Šilutei, jau retesni svečiai. Čia – kitokia aura, architektūra, įdomus kraštas, tik jį reikia daryti patrauklų, tokį, kaip Birštonas, Druskininkai. Šilutė galėtų būti kurortinis miestas ir saviems, ir užsieniečiams.

„Pamario“ inf.

Kai SEB banko prezidento patarėjas dr. Gitanas Nausėda (iš dešinės) perskaitė pranešimą, padiskutuoti priėjo Seimo narys Artūras Skardžius, žemės ūkio viceministras Albinas Ežerskis, pokalbio klausėsi ir rajono meras Vytautas Laurinaitis.