Šilgalių dvaro šventėje vyravo gera nuotaika, tik šilgališkių nesimatė
Nepabūgę žvarboko oro, šventiškai nusiteikę šilgališkiai ir svečiai iš aplinkinių gyvenviečių šeštadienį turiningai leido laiką šventėje „Kai praeitį susigrąžinam“. Menant ankstesnes šventes dvaro prieigose, galima sakyti, kad šiemet vietiniai nebuvo tokie aktyvūs kaip seniau.
Praeities istorija
Anuomet į šventes žmonės rinkdavosi kur kas gausiau. Apie tai papasakojo renginį vedę metraštininkai. Žinių apie Šilgalių dvarą esama net nuo 1620 m., kai šiame kaime 85 ha žemės gavęs žemvaldys pradėjo statyti dvaro pastatą. Kone didžiausios šventės dvare vykdavo, kai jis priklausė Habedankų giminei – nuo 1845 iki 1944 m.
Pasakojama, kad 1931 m. čia buvusios tokios prašmatnios vestuvės, kad dvaro gyventojai puotoje linksminosi net tris dienas. Apie renginio mastą byloja ir tai, kad vestuvių dieną pusantro kilometro kelias nuo dvaro iki Rukų bažnyčios buvo nubarstytas gėlėmis, o jaunosios nuometas driekėsi net 12 metrų…
Šeštadienį vykusi šventė nebuvo tokia prašmatni, garsią praeitį priminė nebent karietomis ir puošniais kostiumais pasipuošę šventės personažai – dvariškiai.
Istorine krašto praeitimi mažiau besidomintys šventės dalyviai galėjo stebėti „Nemuno žirgyno“ trakėnų veislės žirgų paradą, klausytis ansamblio „Kamana“ dainų, stebėti kolektyvo „Marguva“ šokius, linksmai patrepsėti pagal „Jonio“ melodijas. Veikė šventinis turgus.
Brangios žąsys
Kone daugiausiai pirkėjų ir smalsuolių dėmesio sulaukė Lietuvos veislinių paukščių augintojų asociacijos demonstruotos dekoratyvinės žąsys, įvairiausių veislių vištos ir gaidžiai. Pasak asociacijos vadovės Giedrės Mazienės, į šventę atvežta tik grynaveislių dekoratyvinių paukščių. „Vienu metu Lietuvoje kai kurios veislės buvo prie išnykimo ribos, mat žmonės daugiau orientavosi į pramoninių naminių paukščių auginimą mėsai ar kiaušiniams. Grynaveisliai naminiai paukščiai išsiskiria tuo, kad jie paveldi tam tikras savybes, charakterį. Jų dedami kiaušiniai gryną veislę išlaiko apie 5 metus.
Veislinių naminių paukščių žmonės dažniausiai įsigyja ne tik dėl materialios naudos, bet ir dėl estetinio vaizdo, mat šie augintiniai – puiki sodybos puošmena. Kaimo turizmo sodybų šeimininkai vis dažniau renkasi egzotinius naminius paukščius, norėdami parodyti savo skonį, o gal ir finansines galimybes. Tarkim, šiandien iš mūsų demonstruojamų paukščių brangiausios būtų itin retos Tūlos veislės kovinės žąsys, kainuojančios po 800 Lt. Viena močiutė priėjusi pasakė, kad grožiui jai pinigų negaila ir įsigijo tris dekoratyvines vištaites ir gaidį. Mūsų asociacijos nariai dažnai dalyvauja įvairiuose renginiuose ir parodose. Turime ką parodyti, tad mūsų eksponatai laukiami dažname renginyje“, – pasakojo G. Mazienė.
Šakočiai ant žarijų
Šventės dalyviai turguje galėjo įsigyti šviežių, čia pat, ant malkomis kūrenamos krosnies, iškeptų šakočių. „Skaniausią šakotį galim iškepti su beržinėmis malkomis, mat naudojant spygliuočių medieną skanėstas gali įgauti sakų kvapo. Dažnai dalyvaujame šventėse, mat žmonių susidomėjimas šviežiais gaminiais yra itin didelis. Norintiems duodame ir patiems pabandyti išsikepti šakoti…“ – pasakojo Šilutiškė Virgina Bočkienė, šakočius kepusi su vyru Algimantu.
Natūralaus bičių vaško žvakėmis, vaistažolinėmis arbatomis bei lazeriu graviruotais medžio dirbiniais prekiavo Kriokiškių bendruomenės pirmininkė Irena Tamašauskienė.
Iš natūralių augimviečių suriktų žolelių arbatą mėgsta žmonės, todėl arbatžolių siūlančius bendruomenių atstovus galima sutikti kone kiekvienoje šventėje. Ekologiškumą ir paveldą patvirtinančiais ženklais pažymėti gaminiai – tik iš šiame krašte surenkamų natūralių produktų.
Tradiciniai patiekalai
Turguje įvairiais siuviniais prekiavo Pagėgių neįgaliųjų draugijos atstovė Erika Jončienė. Šventės dalyviams ji siūlė įsigyti apveltų šalikų, šiltų veltinių, užvalkalų pagalvėms, dekoratyvinių servetėlių ir įvairiausių kitokių rankdarbių. Draugijos nariai susirinkę pasidalija idėjomis, kaip iš įvairių nebereikalingų daiktų padaryti gražių rankdarbių. Pasak E. Jončienės, žmonės domisi neįgaliųjų darbeliais, švenčių metu juos noriai perka.
Paskanauti ąžuolo gilių kavos siūlė Danutė ir Juozas Linkevičiai. Surinktos ąžuolo gilės išlukštenamos, mirkomos piene ir kepamos orkaitėje. Pienui išgaravus, jos sumalamos ir virsta kavos granulėmis. Linkevičiai prekiavo ir savo bityno medumi, bičių duonele, pikiu. Šiuo metu 26 bičių šeimas turintys Linkevičiai bitininkyste verčiasi kone 50 metų.
„Anksčiau turėjome ir daugiau avilių, bet amžius jau nebe tas. Pasilikome mažiau, juk darbo prie bičių daug. Smagu, kad žmonės šiandien noriai pirko medų. Už puslitrį tik po 10 litų teprašėme, tai nupirko nemažai“, – pasakojo J. Linkevičius.
Sužvarbę ir išalkę šventės dalyviai galėjo paskanauti tradicinės šventės „švarczupės“ (liet. juodsriubės), kiaušinienės. Pastarąjį patiekalą kepęs Stoniškių bendruomenės atstovas Gintas Stančaitis apie šį patiekalą sakė, kad svarbiausia įdėti daug meilės ir nepamiršti pipirų. Svogūnais ir dešra pagardinta kiaušinienė buvo aštroka, bet po pasivaikščiojimo žvarboku oru buvo labai gardi. Tuo ir patys įsitikinome.
Simonas SKUTULAS
keistoka
Naje tai žasis, kaina aštuoni šimtai… Kas tokias perka?
Tie Linkevičiai fain žmones. Turi bitelių, daro skanią gilių kavą. Visur matau juos abu šventėse. Šaunuoliai.
Cia rašo ne tas „Jonis” kur koncertavo, bet toks iš Šilutės. Esu ragavęs šakočio, kur kepa ant žarijų. Skanu, kvepia. Tik dabar visi jau taip ėmė kepti šakočius, kad prekybos centruose nusiperki jau neskanu buna. Iškraipė skonį, o buvo tobulas šakotas pyragas. Toks burnoj tirpdavo, o dabar veliasi, sprangus, šlapias. As sventėse nusiperku vietoj kepamo. Visai kitoks..
Niekas jų ir nesiruošia parduoti, klausė žmonės kainos – tai įvardijom…Nes viskas per skrandį eina, ne viskas parduodama… Žmonės džiaugėsi galėję išvysti tokius retus eksponatus. 🙂