Nuo vaikystės Šilgaliuose gyvenanti Milda Puodžiūnienė – skaniausių tortų ir pyragų kepėja. Jos „Napoleono“ torto skonį žino ne tik Stoniškių seniūnijoje, bet ir Pagėgiuose: šį skanumyną pamėgo ir nuolat užsisako Pagėgių šv. Kryžiaus parapijos klebonas Vytautas Gedvainis. Įvairiomis progomis Milda Puodžiūnienė skaičiuoja iš viso iškepusi daugiau negu 250 šių „Napoleonų“, o kitokių tortų, pyragų nė neskaičiuoja.

Šilgalių kaimo gyventoja, buvusi mokytoja Milda Puodžiūnienė Pagėgių krašte garsėja mokanti pagaminti išskirtinio skonio tortą „Napoleonas“.
Autorės nuotr.

Virtuvėje ant staliuko – krūvelė iškeptų lakštų, jų pakaks gal trims „Napoleono“ tortams, o iš kitų lakštų teps „Karamelinį“ tortą. Milda Puodžiūnienė jau ruošiasi šv. Velykoms. Išskirtinio „Napoleono“ šv. Velykoms vėl užsiprašė pagėgių klebonas Vytautas Gedvainis, parapijiečiams girdint pagyręs moters gebėjimą iškepti tokį skanumyną.
Beje, ir Stoniškių seniūnas Ričardas Bartkevičius, kiti vietos gyventojai it susitarę gyrė Mildą Puodžiūnienę ir jos „Napoleoną“. Moteris esanti geraširdė: neuždarbiauja, tačiau paprašyta daug švenčių papuošė skaniu ir gražiu tortu.
Kuo visame Pagėgių krašte garsus „Napoleonas“ toks ypatingas? Gabaliukas lakšto bemat ištirpo burnoje… O kremo sudėtis ir jo gamyba – ponios Mildos paslaptis, kurių turi ne vieną. Tačiau ji neslėpė, kad „Napoleoną“ galima ilgai laikyti šaldiklyje – išimtas atšyla ir vėl būna tarsi šviežias.
Pirmąjį „Napoleoną“ išsikepusi savo 18-ojo gimtadienio proga. O vėliau – gal kokie 250 jų puošė stalus, prie kurių per šventes rinkosi saviškiai, giminės, taip pat vestuvininkai, įvairių jubiliejų ir kitokių asmeninių švenčių svečiai. Sausio 2 d. gimtadienį švenčianti Milda Puodžiūnienė visada stalą papuošia saviškiu „Napoleonu“. Ji kepa ir keksą, varškės pyragą, trupininį ir kitokius pyragus, vis sumanydama ką nors naujo.
Šviesios atminties jos motina Kazimiera buvo iš 12 vaikų šeimos, nors buvę skirta tapti siuvėja, ji siekusi mokslo, kasdien kelis kilometrus ėjusi į mokyklą ir pasiekusi savo: tapo mokytoja, tačiau buvo ir viską sugebanti šeimininkė, sukaupusi tam reikalingų užrašų. Mildos gyvenimo kelias labai panašus į motinos: abi mokytojos, abi savamokslės kulinarės.
Šilgaliuose Mildą Puodžiūnienę ir dabar tebevadina mylima mokytoja, mat ji ištisus 47-erius metus mokė pradinukus, prieš ketverius metus išėjo užtarnauto poilsio.
Milda su tėvais į Mažosios Lietuvos kraštą iš Didžiosios Lietuvos parsikraustė po karo, įsikūrė Rukuose, po dvejų metų persikėlė į Šilgalius, kai Milda tebuvo įpusėjusi ketvirtus metus. Šiandien moteris save vadina tikra šilgališke, 47 metus mokiusia pradinių klasių mokinukus, kurių į gyvenimą išlydėjo labai daug. Juk Šilgaliai yra turėję ir per 60 pradinukų. Simboliška, tačiau Milda gyvena buvusioje Šilgalių pradinėje mokykloje, paveldėtoje iš tėvų. Tiesa, tas namas visiškai pakeistas, padidintas, atnaujintas, didesnę dalį užima dukros Gritos šeima, auginanti du vaikus, mažesnę – jau senokai viena gyvenanti Milda Puodžiūnienė.
Dukra Indrė, ištekėjusi už latvio laivo kapitono, gyvena Rygoje, ten per šias šv. Velykas ketina rinktis vaikai su šeimomis. Abi anūkės kalba latviškai, lietuviškai, rusiškai ir angliškai…
Milda Puodžiūnienė velykaičius marginti patikėjo dukrai Gritai: ji juos verda svogūnų lukštuose, pamargina vašku, o ponia Milda mėgsta spalvotus paskutinėti. Per šv. Velykas iš ryto vyksta į bažnyčią, po jų užsuka į kapus ir uždega po žvakelę ant tėvų, brolio kapų, o namuose tuo metu jau kepa iš anksto marinuotas kumpis, koks paukštis.
Ant stalo turi būti kimštų kiaušinių: išvirtus pjauna perpus, trynius sutrina su sviestu ar majonezu, įberia sukapoto svogūno, smulkiai supjaustyto kumpio, prieskonių ir masę deda į baltymo puseles, o puošia žirneliais, pomidoriukais, kalmarais ir kt. Milda mėgsta triūsti prie žuvies, farširuoja lydeką: kepa ar verda, net turi ilgą virimo puodą. Iš lydekos sumalto faršo, pridėjusi žalio ir virto kiaušinio, svogūno, piene išmirkyto batono, prieskonių ir druskos, daro mažus rutuliukus ir juos išverda, deda į aukštą lėkštę ir užpila iš lydekos galvos, kaulų, odos, svogūno, morkos ir prieskonių išvirtu ir perkoštu sultiniu. Jam suaušus, būna žuvis drebučiuose, tačiau galima valgyti ir karštus su koše, žalumynais. Į žuvies kotletus tinka riebus kiaulienos faršas.
Labai tinka šv. Velykų stalui paukštiena. Ypač su bruknėmis, kurių galima išsivirti su pomidorų padažu, tinka ir mažai pasaldintos su kriaušėmis ir t. t. Mildos šeimoje su bruknių uogiene valgo net kugelį. Bruknes, nuplikytas verdančiu vandeniu, kad nebūtų kartumo, galima virti vienas su labai mažai cukraus, tačiau reikia ilgiau pavirti. Milda pasakojo, kaip jos mama į emaliuotą kibirą, kurį laikydavusi šaltai ant aukšto, žiemai sluoksniuodavusi žalias perpus supjaustytas slyvas be kauliukų ir verdančias bruknes. Kibire būdavę keli tokie sluoksniai. Nei rūgdavo, nei sugesdavo.
Anot Mildos Puodžiūnienės, per šv. Velykas svarbu pabūti šv. Mišiose, aplankyti brangius žmones kapinėse, su šeima susėsti prie stalo, daužytis margučiais, vaišintis, kalbėtis ir pasidžiaugti vienas kitu. Šventė turi suartinti. To ši moteris ir linki visiems.

Stasė SKUTULIENĖ