Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Prieš 32 metus, 1991 m. sausio 13 d., sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, Televizijos bokštą, žuvo 14 laisvės gynėjų, dar beveik tūkstantis žmonių buvo sužeista ar kitaip nukentėjo.

Paminklas prie televizijos bokšto su iškaltais žuvusiųjų vardais.

Aukų sąrašas

Iš viso sausio 13-ąją žuvo 14 bokšto gynėjų: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus.

Visi žuvusieji, išskyrus Titą Masiulį, Alvydą Matulką, Alvydą Kanapinską, Vytautą Koncevičių ir Rimantą Juknevičių, palaidoti Antakalnio kapinėse. Tito Masiulio palaikai ilsisi Kauno Petrašiūnų kapinėse. Alvydas Matulka palaidotas Rokiškio Kalneliškių kapinėse, Rimantas Juknevičius – Marijampolės miesto kapinėse, Alvydas Kanapinskas ir Vytautas Koncevičius – Kėdainių Kauno gatvės kapinėse.

1991 m. sausis

1990 m. kovo 11 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę nuo sovietų imperijos, pasaulis neskubėjo jos pripažinti, o okupacinės sovietų valdžios administracinės struktūros ir kariuomenė neplanavo trauktis iš Lietuvos. Siekdama užgesinti lietuvių laisvės siekį ir kelti gyventojų nepasitenkinimą, sovietija vykdė ekonominę blokadą, o vietinė Lietuvos komunistų partija planavo valstybinį perversmą. Juo planuota galutinai sužlugdyti nepriklausomos Lietuvos valstybės viziją.

Aukščiausią įtampos tašką Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos santykiai pasiekė 1991 m. sausio mėnesį. Sausio 8 dieną prosovietiniams aktyvistams nepavykus įsiveržti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir perimti valdžią, buvo pasitelkta sovietinė kariuomenė. Sausio 10-12 d. Sovietų Sąjunga kėsinosi į svarbiausius Lietuvos valstybingumo, strateginius ir infrastruktūros objektus, tikėdamasi visiškai perimti jų kontrolę, o ilgainiui atkurti Komunistų partijos politinę valdžią Lietuvoje.

Buvo nusitaikyta į visoje Lietuvoje išdėstytus Krašto apsaugos departamento skyrius, užimti šios institucijos pastatai Alytuje, Šiauliuose, Kaune. Užgrobtas Vilniaus geležinkelio mazgas, karine technika blokuojami tarpmiestiniai keliai. Svarbiausios valstybingumo institucijos, buvusios Lietuvos sostinėje Vilniuje, netrukus tapo pagrindiniais agresorių taikiniais.

Nepriklausomybę pavyko apginti

Lietuvos Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą. Žmonės iš visos Lietuvos vyko į Vilnių ginti savo Nepriklausomybės. Sausio 11 d. Lietuvos Respublikos savanoriai Aukščiausiosios Tarybos rūmuose davė priesaiką. Tačiau sovietinės armijos kareiviai, nepaisant aktyvios drąsių Lietuvos nepriklausomybės gynėjų gausos, brutalia jėga užėmė Spaudos rūmus, Televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Perėmus žiniasklaidos objektus, netrukus buvo pradėta organizuoti okupantų propagandinė veikla, visuomenei transliuojanti melagingą informaciją.

Gindami svarbiausius objektus, Lietuvos nepriklausomybės gynėjai agresorius pasitiko su malda ir dainomis, į kurias šaltakraujiškai buvo atsakyta beginklių žmonių žudynėmis. 1991 m. sausio 13 d., sovietinei armijai ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, Televizijos bokštą, žuvo 14 Nepriklausomybės gynėjų, dar beveik tūkstantis žmonių buvo sužeista ar kitaip nukentėjo. Nors dalies žiniasklaidos kontrolė ir buvo prarasta, tačiau svarbiausias nepriklausomos Lietuvos valstybingumo simbolis – Aukščiausioji Taryba buvo išsaugota. Ją pavyko išsaugoti Laisvės gynėjų dėka.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro inf.