Didžiausia Lietuvoje – Rusnės sala Nemuno deltos regioniniame parke.

Kiek iš viso Lietuvoje yra salų, lig šiol niekas nėra kruopščiai suskaičiavęs. Jų greičiausiai būtų daugiau nei 1000. Apie mūsų krašto salas rašoma  savaitraštyje „Savaitė“ . Daug dėmesio straipsnyje skiriama ir nacionalinių bei regioninių parkų įdomiausioms saloms.

Ežerų salos yra vandens neužlieti sausumos plotai. Tirpstančių ledynų vanduo užliejo aplink buvusias įdubas ir suformavo ežerus, o labiau iškilusias reljefo vietas pavertė salomis.

Upėse salos dažnai nėra labai stabilios – jų gali atsirasti ir šiandien. Neretai upių salos išsilaiko tol, kol rimtesnis pavasario potvynis ar ledonešis jų nenuneša.

Didžiausia – Rusnės sala

Didžioji dalis Lietuvos upių salų yra nedidelės, potvynių semiamos, tačiau galima aptikti ir ganėtinai didelių. Didžiausia Lietuvoje – Rusnės sala Nemuno deltos regioniniame parke. Ji užima apie 4 tūkstančius hektarų plotą.

Rusnės sala apsupta išsišakojusio matšakų. Rusnė šiandien vadinama paukščių rojumi, nes čia atskrenda ir peri daugybė retų rūšių paukščių. Taip pat ši sala vadinama žvejų Meka, mat į ją žūklauti vyksta žvejai iš visos Lietuvos. Retai minimas faktas, kad Rusnės saloje, netoli Pakalnės kaimo, prie Dumblės ežero, yra geografų nustatyta žemiausia mūsų šalies vieta – vos 0,27 m žemiau jūros lygio.

Salų formavimosi procesai upėse vyksta nuolat. Upių salos – vieni judriausių kraštovaizdžio elementų. Vandeningais metais salos gali būti išplautos, sausais periodais jos stabilizuojasi, jose įsitvirtina augalai. Šie savo šaknų sistema sutvirtina gruntą, stabdo eroziją, didina nešmenų nusėdimą ir spartina salų augimą. Pagal susiformavusias augavietes galima spręsti apie salų amžių. Salų dalys, apaugusios medžiais, yra aukštesnės ir byloja apie senesnį amžių.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos kompetencijai priklausančiuose rezervatuose, regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose – tikras kerinčių salų paslapčių lobynas. Pavyzdžiui, Žuvinto biosferos rezervate tyvuliuojančiame Žuvinto ežere yra apie 10 ha sala, kurioje peri ir vasarą leidžia kirai, pempės, garniai ir kiti paukščiai. Šiame ežere daug augalų auga iš dugno, o kiti plūduriuoja vandens paviršiuje ir kuria nuolat kintantį Žuvinto ežero veidą, kurį paįvairina plaukiojančios salelės, vadinamos kinimis, sudarytos iš nendrynų, švendrynų, meldynų.

7 salos viename ežere

Aukštaitijos nacionaliniame parke tyvuliuoja 127 ežerai. Baluošo ežere yra septynios salos. Pati ilgiausia vadinama Ilgasale. Tai vienintelė Lietuvoje ežero sala, kurios viduryje susiformavęs ežerėlis, primenantis drakono akį. Į šį ežerėlį galima tiesiai patekti valtimi, baidare, irklente iš Baluošo ežero. Unikali Ilgasalė paskelbta hidrografiniu gamtos paminklu. Didžiausio Aukštaitijos nacionalinio parko ežero Kretuono Didžioji sala (19 ha) dar vadinama paukščių rojumi. Pavasarį joje klega tūkstantinės kirų kolonijos, čia peri Europos Bendrijos saugomi 26 rūšių paukščiai, aptinkama 29 rūšių sparnuočių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, kai kurie iš jų čia ir peri: gaidukai, paprastieji griciukai, stulgiai, raudonkojai tulikai…

Labanoro regioniniame parke ežerų ir ežerėlių suskaičiuojama net 285! O salų – daugiau kaip 50. Einant Ščiurio rago pažintiniu taku, Juodųjų Lakajų ežere matoma Anglijos sala. Vieni sako, kad tokį pavadinimą sala gavo dėl savo kontūro panašumo į Didžiosios Britanijos salos, kiti – kad pavadinimas siejamas su anglimi. Sala anksčiau buvo gyvenama, kurį laiką naudojama kaip vasaros ganykla. Siesarčio ežere yra didžiausia Labanoro regioninio parko sala. Jos plotis plačiausioje vietoje siekia 300 metrų.

Kuršių nerijos nacionaliniame parke vyko tarptautinis projektas „LiveLagoons“. Jo metu buvo įrengtos dvi žaliosios salos Gintaro įlankoje. Tai – plūduriuojančios dirbtinės salos, apsodintos augalais, gebančiais įsisavinti maisto medžiagas, esančias vietos vandenyje.

Gražutės regioniniame parke esančiose Antalieptės mariose yra 1,1 ha sala, kurią žmonės vadina Paukščių sala. 1959-aisiais susiformavusios Antalieptės tapo namais daugybei paukščių. Specialistai čia jų suskaičiavę net 138 rūšis, o perėjimo metu prieglobstį mariose ir jos pakrantėse randa 20 paukščių rūšių.

Meilės sala

Žagarės regioninio parko Žvelgaičių ežere randama sala intriguojančiu – Meilės – pavadinimu. Ji ilgą laiką lankytojams buvo neprieinama, nebent su valtimi kas nuplaukdavo. Tačiau, į salą nutiesus daugiau nei 100 m ilgio pontoninį tiltą, ją iš naujo atrado įsimylėjėliai ir jaunavedžiai.

Salose dažnai saugomos retų augalų buveinės ar paukščių perėjimo vietos, todėl tam tikru laikotarpiu ten negali lankytis.

Saugomų teritorijų tarnybos inf.