Paveiksle – Oršos mūšis (tempera, 1524–30, priskiriama dailininkui Hansui Krelliui, Varšuvos nacionalinis muziejus).

Meteo.lt skelbia, jog meteorologiniai oro temperatūros stebėjimai Vilniuje atliekami nuo 1770 m., o kritulių kiekio – nuo 1887 m.

Kalbėti apie dar senesniais laikais buvusias sąlygas gerokai sunkiau. Žinoma, tam tikrų duomenų yra, tačiau jie tik apytiksliai. Kartais tenka remtis dar anksčiau pradėjusių dirbti stebėjimo postų duomenimis iš kitų valstybių, senų medžių rievėmis bei tuometiniais metraščiais, kuriuose orų apibūdinimai būdavo labai subjektyvūs. Visai panašiai kaip šiais laikais, taip ir seniau žmonės lygino orų sąlygas tik su praėjusiais metais (arba tiek, kiek patys miglotai atsimindavo). Neretai jie viską labai pagražindavo, hiperbolizuodavo buvusius orų reiškinius, karščius ar šalčius.

Ne paslaptis, kad visų karų metu meteorologinių sąlygų faktoriai tampa kone svarbiausiais mūšio metu. Tai gali nulemti tiek sėkmę, tiek pralaimėjimą.

Istoriniai duomenys rodo, kad Oršos mūšį prieš gerokai gausesnes maskvėnų pajėgas laimėjo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenė. 1514 m. rugsėjo pradžios orai prie Dniepro upės tam netrukdė. Kitą dieną po laimėto mūšio Konstantinas Ostrogiškis (LDK didysis etmonas arba, šiuolaikiškai sakant, vyriausiasis kariuomenės vadas) su 6000 pėstininkų ir lengvąja artilerija išžygiavo atsiimti maskvėnų užimto Smolensko.

Deja, bet dėl pablogėjusių rudens orų sunkiosios artilerijos nebuvo galima patempti. Šiuose kraštuose gerų kelių beveik neegzistavo ir saugiausia keliauti būdavo tik vasarą ir žiemą. Pažliugusiais keliais nepavykus atsigabenti sunkiųjų pabūklų ir trūkstant karių, Smolensko miesto paimti nepavyko. Gruodžio 3 d. K. Ostrogiškis grįžo į Vilnių. Smolenską pavyko atsiimti tik Zigmanto Vazos laikais, beveik po šimtmečio, 1611 metais.

Tačiau ne visi žino, jog Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba Vilniuje įsikūrusi būtent Oršos vardu pavadintoje gatvėje.