Kaip mes, „spalvotieji“, patekom į „baltųjų“ dvarą
Laba diena. Esu Simonas Norbutas. Rašysiu apie parodą, kurioje pats ir dalyvavau. Skamba kaip iš to sovietinio kalambūro „sam tancuju, sam paju, sam bilety pradaju“ (vert. iš rusų: „pats šoku, pats groju, pats bilietus parduodu“), bet tokia jau mano komedijinė rolė šioje gyvenimo dramoje. Esu migruojantis kelių lizdų paukštis: teatro, žurnalistikos ir tapybos. Ir visuose – be trijų sekundžių genijus. O jei rimtai – bent jau nuoširdus. O svarbiausia –„spalvotasis“.

Anot straipsnio autoriaus (centre), „kilmingieji“ ir „spalvotieji“.

Išvertę „spalvotasis“ į anglų (colored) ir garsiai ištarę kokiam juodukui, azijiečiui ar meksikiečiui vidury Niujorko, neabejotinai gautumėt per veidą. Nes tai rasinės diskriminacijos žodis, sakantis „Aš arijas, baltasis, o tu – kas“. Bet ar rasinė diskriminacija egzistuoja tik rasių kontekste? Oi ne, brolyčiai, ji egzistuoja ir kultūriniame. Pavyzdys, – jei Lietuvoje nesi baigęs VDA ir netapai pilku karviašūdžio koloritu, tai gali paromis kaukti prie prestižinių galerijų, tavęs, „ne baltojo“, be kilmės dokumentų, ten niekas neįsileis. Net jei tavo darbų kokybė nenusileidžia „baltųjų“ darbams. Tai va, todėl mes ir sugalvojome pavadinimu „Penkių sąjunga. Spalvotieji“ atidaryti „suneštinę“ tapybos parodą. Parodą labai elegantiškoje, svetingoje ir neabejotinai rafinuotoje erdvėje – Hugo Šojaus dvaro muziejuje. Pasisekė abiem pusėms. Mums, „spalvotiesiems“, kad patekome pas kilminguosius ir galime būti išgirsti. O kilmingiesiems, – nes praskaidrinome ir spalvingų garsų pripildėme jų rimtą muziejišką tvarką ir ramybę. O kur dar širdį glostantis faktas, kad pats Šojus, gyvas būdamas, itin vertino paprastų kaimiečių (kaip kad mūsų, parodos dalyvių) rankdarbius ir net juos kolekcionavo. Ko ne vietinis Abraomas Linkolnas! Todėl nedelsdamas visų „spalvotųjų“ vardu dėkoju šauniai Hugo Šojaus dvaro komandai, kad priėmė mus, „spalvotuosius“. Išties, tokios atsakingos, profesionalios ir svetingos muziejininkų komandos galėtų pavydėti net prestižinės didžiosios šalies galerijos. Taigi, jaučiamės pakylėti – lyg baudžiavos panaikinimo dieną!
Kaip Eugenijus gudriai sužaidė rusišką ruletę…
Neslėpsiu, entuziastingai sutikęs su parodos kuratoriaus Eugenijaus Šuldiakovo pasiūlymu dalyvauti šioje parodoje, dar kurį laiką skendėjau abejonėse, – o ar visi bus „spalvotieji“, ar visi žaižaruos vaivorykštės koloritu, ar visi bus energingi ir pilni sveiko tapybos džiaugsmo? Ir pamačius galutinį ekspozicijos vaizdą, mane ištiko lengvas šokas: „Oho! Dar skirtingesnių ir mažiau suderinamų tapytojų nebuvo įmanoma surasti“, – sarkastiškai nusivaipiau savyje, sulygindamas šį parodos organizatoriaus sprendimą su rusiška rulete ir nervingai laukdamas, kol kažkas iš mūsų nusišaus, bet patylėjau… Abejones nugramzdinau savyje, nes ėmiau nujausti, jog šis, iš pažiūros beprotiškai rizikingas kuratorinis Eugenijaus sumanymas slepia kur kas gilesnę potekstę ir prasmę…
Ir štai, tik po balandžio 14 d. 17.15 val. Šojaus dvare įvykusios parodos „Penkių sąjunga. Spalvotieji“ mane aplankė lengvas nušvitimas. Taip, mes, šios parodos dalyviai, kaip tapytojai, labai skirtingi, kaip žmonės – dar labiau. Apie paveikslų meninius pajėgumus tegul sprendžia kiti, o mūsų meninė sąjunga tėra meistriškas vadybinis triukas, bet… Pažvelkime giliau.
„Spalvotųjų“ parodoje nusišovė tik nuobodulys…
Taigi, giliau pažiūrėjus, tokia stilistinė kakofonija (kai abstrakcijos derinamos su figūratyvine tapyba, o tų pačių stilių „asmeniniai stiliai“ ir temos pjaunasi kaip katės su šunimis) yra netikėtai įžvalgi kuratorinė strategija. Kas tuo laimima? Visų pirma – elementariai patenkinamas platus žiūrovų ir jų skonių spektras (rinka), antra – žiūrovas turi galimybę pamatyti, kaip kūrybingumas įgyja skirtingas raiškos formas (edukacija), trečia – skirtingas darbų lygmuo leidžia lavinti savo meninį skonį (estetika), ketvirta – sukuriama galimybė žiūrovui pamąstyti ir atrasti savo „spalvingumo“ versiją ir paklausti „o kiek manyje yra „spalvotojo“, kiek manyje kūrybingojo, vidinio vaiko (savirefleksija), ir pagaliau, penkta – tokia marga ir marginalia paroda iškart nušaunamas bet kokio meno priešas Nr. 1 – nuobodulys, kuriuo tiesiog persmelkta dažna šiuolaikinės tapybos paroda, pamauta ant vienos už kitą nykesnės idėjos kurpaliaus (kas lankosi didžiosiose Lietuvos galerijose, supras, apie ką aš čia…)
Taigi, Eugenijus čia pasirodė ne tik kaip puikus parodos atidarymo moderatorius, bet ir kaip tas, kuris, net ir žaisdamas rusišką ruletę, visada laimi. Gabus, azartiškas ir nenuobodus žmogus!
Penki šūviai. Plius vienas manifestas iš vaiko lūpų!
Taigi, išvardijau penkias svarias priežastis, kodėl verta aplankyti „Penkių sąjungą. Spalvotuosius“, įsikūrusius Šojaus dvaro muziejaus ekspozicijų salėse. O dabar trumpai nušviesiu, ką ten pamatysit.
Pirma, išvysit, kad ir dulkėm nusėtas, bet puikaus ir jautraus piešėjo Raimundo Plikšnio sielos raudas. Šiek tiek siurrealistines, bet visiems, bent kiek jautresniems, iki skausmo atpažįstamas vienatvės, ilgesio, trapumo būsenas. Be purvo, be pykčio, be depresijos, tiesiog skaidriai aiškias.
Antra, išvysit ir parodos kuratoriaus Eugenijaus Šuldiakovo vaikiškai nuoširdžias, ezoterines ir dinamiškai pulsuojančias abstrakcijas, kurios asociatyviai paragins jus grįžti į vaikystę, kai žvaigždėtas dangus, čiurlenanti upė, debesimis išraitytas dangus ar ritmingai šokančios laužo liepsnos buvo gyva, kalbanti ir paslaptinga vientisos būties misterija.
Trečia – nuoširdžioji Nijolė Gadeikienė pamalonins sentimentalesnei dailei neabejingas sielas. Galėsite grožėtis ne tik jos moteriškai poetiniais personažais, bet ir bandyti įspėti jų simbolines mįsles.
Ketvirta – kukliausia, bet labai gabi, savita ir jautri abstrakcionistė Gintarė Merkytė švelniai pakvies jus į savo tylų, mistišką, elegantiškai klampų ir brangakmenių dvasia alsuojantį nuojautų, prisiminimų ir prisilietimų pasaulį… Pasaulį, kuriame naudojamos „komercinės“ aukso ir sidabro spalvos juvelyriškai jautriai transformuojasi į meninę vertybę turinčias spalvines padanges ir laukus…
Penkta – šio straipsnio autoriaus Simono Norbuto abstrakcijos, kad ir sukels eilinį estetinį-kognityvinį šoką (iš serijos „kas čia pavaizduota?“, „nieko nesuprantu“, „nesąmonė“), bet bent jau afrikietiškų spalvų ištroškusius ir lietuviškos pilkumos nukamuotas sielas turėtų atgaivinti. Pažadu!
Ir pagaliau – prie mokytojo Eugenijaus Šuldiakovo jaukiai prisiglaudusi mažoji parodos dalyvė Judita Tarvydaitė. Ne tik jos darbai, bet ir atidaryme perskaitytas „manifestas“ avansu yra įsipareigojimas jai neapleisti dailės ir ateityje rengti jau savo personalines parodas. Beje, čia ne ironija. Man bet koks vaikiškas nuoširdumas šiais laikais yra jaudinantis manifestas.
Revoliucinis Post Scriptum arba aušros nuojauta tapyboje
Pastebėjote, kad dažniausias mano epitetas, nusakantis penkių spalvotųjų kūrybą yra „jautru“. O šalia būdvardžio „jautru“ puikiai derėtų „pažeidžiama“, „trapu“. Tai argi ne tokie ir yra visi šio pasaulio „spalvotieji“? Jautrūs, trapūs, pažeidžiami.
Ypač todėl, kad „baltieji“, priešingai – tapę nejautriais ir arogantiškais cinikais, skleidžiančiais į meno eterį vien savo neurozes ir lėkštus „postmodernistinius“ sąmojus, nuo kurių sprangiau nei nuo smėlio…

Simonas Norbutas