Rambyno Joninių šventės akimirka. Iš P. Skutulo archyvo

Birželio 24-ąją minima ilgiausios dienos šventė, vadinama įvairiais pavadinimais – Rasos, Kupolės, Saulės, Krešės, o vėliau krikščionybės tradicijoje jos sutapatintos su Šv. Jono diena ir pavadintos Joninėmis. Tačiau už šių pavadinimų slypi viena iš seniausių ir paslaptingiausių lietuvių švenčių, susijusi su vasaros saulėgrįža – metu, kai Saulė pasiekia aukščiausią savo tašką danguje.

Tai metas, kai diena yra ilgiausia, o naktis – trumpiausia, todėl laikomas gyvybės, brandos ir gamtos jėgų suklestėjimo laikotarpiu.

Rasos – gilių tradicijų šventė, kurios tikslas buvo užtikrinti gamtos klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, blogųjų jėgų…

Ypatinga vandens reikšmė

Vandens reikšmė buvo ypatinga. Žmonės tikėjo, kad Rasų rytą rasa, lietus ir vanduo turi gydomųjų galių. Todėl anksti rytą prieš saulėtekį būdavo maudomasi, voliojamasi rasoje, maudomi gyvuliai. Sakydavo, kad taip galima sustiprinti sveikatą, grožį ir gyvybinę energiją. Rasa net buvo įasmeninama – dainose ji vaizduojama kaip deivė, vaikščiojanti po laukus ir laiminanti žemę.

Kupolės

Ypatinga vieta šventėje skiriama augmenijai. Pats pavadinimas „Kupolės“ siejamas su žolynų rinkimo papročiu – kupoliavimu. Tikėta, kad būtent trumpiausios nakties išvakarėse ar rytą surinkti augalai įgauna stebuklingų galių.

Kupolėmis vadintos įvairios žolės – jonažolės, ramunės, mėlynai ir geltonai žydintys augalai. Pasak tautosakos, tokių žolynų esą yra net devynios rūšys. Merginos pindavo iš jų vainikus, puošdavo namus, o vainikai tapdavo ne tik grožio, bet ir likimo simboliu.

Vienas paslaptingiausių Rasų mitų – paparčio žiedas. Tikėta, kad jis pražysta vidurnaktį, o jį radęs žmogus gali įgyti ypatingų galių: suprasti gyvūnų kalbą, matyti paslėptus turtus, net skaityti kitų mintis. Nors paparčiai iš tiesų nežydi, šis pasakojimas simbolizuoja žinių, išminties ir paslapties ieškojimą.

Prie ugnies

Rasos neįsivaizduojamos be laužų. Vakare bendruomenės rinkdavosi prie ugnies, kuri degdavo iki pat saulėtekio. Ugnis turėjo apvalančią, gydančią galią – per ją šokinėdavo, tikėdami esi apsisaugoti nuo ligų ir nelaimių. Senas paprotys – deginti ant aukštų karčių iškeltus ratus ar stebules. Šie degantys ratai simbolizavo Saulę arba jos kelią dangaus skliaute. Tai buvo tarsi ritualinis Saulės pagerbimas ir būdas sustiprinti jos gyvybinę galią.

Rėdos ratas

Rasos šventę ypač prasminga suvokti platesniame kontekste – per Rėdos rato sampratą. Rėdos ratas – tai senovinis baltų pasaulėvaizdžio simbolis, vaizduojantis nuolatinį gamtos ir laiko ciklą. Rasos šiame rate žymi aukščiausią Saulės galią – tai viršūnė, kai gamta pasiekia didžiausią klestėjimą. Po jos dienos pradeda trumpėti, ir ratas po truputį suka rudens bei žiemos link.

Ratas, deginamas Rasų metu, yra neatsitiktinis simbolis – jis tiesiogiai susijęs su Rėdos rato idėja. Tai  priminimas, kad viskas gyvenime juda ciklais: gimimas, augimas, branda ir nykimas, o po tamsos visada vėl ateina šviesa.

Nors laikai keitėsi, daugelis Rasų papročių išliko iki šiol. Žmonės vis dar pina vainikus ir leidžia juos į vandenį, kūrena laužus ir švenčia iki aušros, ieško paparčio žiedo, puošiasi žolynais ir mini gamtos pilnatvę.

Rasos – tai ne tik kalendorinė šventė. Tai akimirka, kai sustoja laikas, kai žmogus susitinka su gamta, o ugnies, vandens ir žolynų simboliai primena apie amžiną Rėdos rato sukimąsi.

Pagal Saugomų teritorijų tarnybos inf.