Paklaustas žmogus, ar vyks į Jonines ant Rambyno, nukirto, kad ten nevyks. Girdi, ten tiek būna girtų ir apkvaitusių, kad kumščiais mosuojama visais pašaliais…
Galbūt kažkada, gūdžiu sovietmečiu ar pirmaisiais Nepriklausomybės metais, tokių dalykų ir būta. Užtat šiandien kitaip. Šventės atidarymo proga prie kalno aukuro atžygiuoja iškilminga eisena, kaip M. Jankaus ir Vydūno laikais plaikstosi spalvingos vėliavos. Beje, Pagėgių savivaldybės seniūnijų vėliavas nešė tautiniais rūbais pasipuošę seniūnai – retas šių dienų reginys.

Ir šventės atidarymo mero kalba, ir sveikintojų politikų kalbos šįkart pasirodė gerokai santūresnės nei kažkada būdavo rinkimams artėjant. Aikštelėje priešais sceną žmonės rinkosi neskubėdami, tarsi žinodami, kad čia neišgirs popso dundesio, niekur nesimatė ratu leidžiamo išsipūtusio plastikinio dvilitrio alaus. Tiesa, alaus bokalą galėjai išlenkti, bet piktnaudžiaujančių nesimatė. Daugelis iš plastikinių indų girą gurkšnojo.
Scenoje vienas kitą keitė keturi chorai: du iš Pagėgių, po vieną iš Kretingos, Klaipėdos ir Šiaulių. Koncertą bendras choras pradėjo Mažosios Lietuvos himnu vadinama Jurgio Zauerveino giesme „Lietuvninkais mes esam gimę…“ Pagėgių jaunimo choro vadovė, dirigavusi savo kolektyvui, vėliau ėmė į rankas mikrofoną ir klausytojų ausis malonino nuostabiu balsu traukdama dainą.
Šeimomis ir po vieną susirinkusieji pakildavo nuo suolų priešais sceną ir eidavo pasižiūrėti, kaip kalvystės amatininkų šeima visokius geležinius rakandus kala. Greta lino marškinius pasikaišę du vyrai žvakes iš vaško liejo.
Ir Bendruomenių metų nepamiršta – jų atstovai, įžiebus aukštą Joninių laužą, visus vaišino sūriu ir kitokiais skanėstais. Vėliau vingiuotais Rambyno keleliais šventės dalyviai planavo keliauti į Martyno Jankaus sodybą, kur spektaklis laukė. O kur dar nakties koncertas su garsiąja Arina!..

Gaila, kad tik keletas žiūrovų stebėjo prieš šventės atidarymą folkloro kolektyvų ant Nemuno kranto, kalno papėdėje, surengtas Joninių apeigas, vainikėlių plukdymą. Pernai žiūrovų būrelis buvo nedidelis, bet keliskart disesnis už šiųmetį. Ar verta varginti iš tolokai – Šilutės, Klaipėdos rajono – atvykusius folklorininkus, jei nieko tai nesudomino. O gal vieta ar laikas tokioms prasmingoms apeigoms buvo netinkamas?

Astos Andrulienės ir
Petro Skutulo nuotraukos