Etninės kultūros globos taryba parengė raštą, kuriuo dar kartą primena apie turtingą ir savitą lietuvišką advento ir kalėdinių papročių paveldą. Kviečia savivaldybes būti aktyviomis šių tradicijų puoselėtojomis. Taryba pabrėžia, kad lietuviškų žiemos švenčių sklaida padeda formuoti patrauklų Lietuvos įvaizdį ir prisideda prie UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimo.

Etninės kultūros globos taryba siūlo organizuojant renginius advento ir kalėdiniu laikotarpiu ypač atkreipti dėmesį į šiuos papročius, kurie galėtų būti sėkmingai tęsiami kūrybiškai pritaikant dabarčiai:

Adventinės vakaronės. Daug kur Lietuvoje advento laikotarpiu buvo būdinga žmonėms rinktis pavakaroti, per tuos susibūrimus sekti pasakas ir įvairias istorijas, dainuoti senąsias dainas (su priedainiais leliumai ir kt.), žaisti žaidimus.

Tradiciniai advento turgūs. Advento laikotarpiu kas savaitę vykdavo turgūs, daugiausia Aukštaitijoje: pirmasis vadinosi šeškaturgiu, antrasis – skaistaturgiu, trečiasis – saldaturgiu. Mažoji Lietuva ir dabar garsėja gruodžio viduryje rengiamu Žąsų turgumi, kurio kilmė siejasi su tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje skelbta ekonomine programa.

Aplinkos dekoravimas šiaudiniais ir kitais tradiciniais dirbiniais. Šiam žiemos metui būdinga šiaudinių sodų ir kitų dirbinių iš šiaudų rišimo tradicija. Per Kalėdas nuo seno buvo įprasta namuose pakabinti naują šiaudinį sodą, pasipuošti kitais  šiaudiniais dirbiniais, popieriniais karpiniais, mediniais paukšteliais, javų pėdais ir visžaliais augalais.

Advento vainikų paprotys. Viena iš Lietuvoje vis labiau plintančių tradicijų, atkeliavusi per Mažąją Lietuvą – adventinių vainikų rišimo ir keturių vainiko žvakelių uždegimo paprotys.

Kalėdų eglutės puošimas tradiciniais dirbiniais. Lietuvoje nuo XIX a. vidurio gyvuoja paprotys puošti Kalėdų eglutę pasižymi tradiciniais papuošimais iš šiaudų, popieriaus ir kt.

Blukio vilkimo ir deginimo paprotys. Kalėdų pradžia pasižymi apeiginę prasmę turinčiu papročiu – triukšmingu kaimynų lankymu tempiant blukį (medžio trinką, kelmą ar kaladę), kuris sudeginamas simbolizuojant per metus susikaupusio blogio sunaikinimą.

Senio Kalėdos ypatybės. Lietuviškas Senis Kalėda skiriasi nuo Santa Klauso tiek savo išvaizda (vietoj raudonos aprangos – išvirkšti kailiniai, sujuosti juosta ar lininiu rankšluosčiu), tiek savo kalba (pasižyminčia tradicinėmis oracijomis, palinkėjimais), tiek veiksmais (vienas svarbiausių veiksmų – laiminimas beriant grūdus, linkint gerovės, skalsos ir darnos būsimais metais).

Triukšmingos šokių vakaronės ir kalėdotojų vaikštynės „tarpušvenčiu“. Nuo Kalėdų antrosios dienos iki Trijų Karalių šventės sausio 6 d. („tarpušvenčiu“) buvo įprasta Lietuvoje beveik kasdien rengti šokių vakarones, taip pat tuo laikotarpiu vykdavo persirengėlių (kalėdotojų) vaikštynės.

Taryba atkreipia dėmesį į lietuviškų kalėdinių dainų gausą ir kviečia renginiuose kuo plačiau naudoti lietuviškų advento-Kalėdų dainų įrašus. Pavyzdžiui, Etninės kultūros globos tarybos paskelbtą „YouTube“ platformoje grojaraštį „Advento ir Kalėdų folkloras/postfolkloras“.

Rašte taip pat pabrėžiama, kad pastaruoju metu vis labiau populiarinama iš Švedijos kilusi Šv. Liucijos dienos tradicija nėra būdinga lietuviškiems papročiams, nes šios šventės kilmė susijusi saulėgrįžos pažymėjimu pagal senąjį Julijaus kalendorių, kuris prasilenkia su lietuviškų kalendorinių papročių ypatumais.

EKGT informacija