Penktadienį Šilutėje paminėtos miesto mecenato Hugo Šojaus 171-osios gimimo metinės. Vidurdienį prie H. Šojaus kapo, kurį prižiūri Šilutės pirmosios gimnazijos jaunimas ir pedagogai, susirinko daug žmonių. Gausus būrys gimnazistų, jų folkloro ansamblis su vadove Giedre Pociene, vokiečių kilmės gyventojų bendrijos „Heide“ choras ir vadovas Valteris Matulis. Ant H. Šojaus kapo uždegta žvakelių, padėta gėlių ir pagarbiai prisiminti šios istorinės asmenybės nuopelnai.

Prie H. Šojaus kapo susirinko daug Šilutės pirmosios gimnazijos jaunimo, dalyvavo rajono vokiečių kilmės gyventojų bendrijos „Heide“ choro dalyviai.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė Roza Šikšnienė susirinkusiems priminė garsaus Šilutės mecenato biografijos detales. Seimo narys Artūras Skardžius kalbėjo, kad Šilutės dvarą valdė daug kas, tačiau kažkodėl kalbame apie vieną asmenybę, apie vieną žmogų. Kodėl? Esą tai aktualu ir jaunimui, kiekvienam, kuris teiraujasi, ką jam davė valstybė, bendruomenė? „Prisiminus garbingą Šilutės mecenato Hugo Šojaus veiklą ir gyvenimą, reikėtų klausti, ką mes davėme bendruomenei, gal po 170 metų mūsų ainiai irgi minės tuos, kurie dirbo ir daug davė savo kraštui nesitikėdami atlygio“, – kalbėjo Seimo narys, padėjęs gėlių ant H. Šojaus kapo.
Šilutės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algirdas Balčytis sakė: „Man gražu, kad susirenkame, ateiname čia prisiminti, pagerbti Hugo Šojaus atminimo“. Tai jau įprasta kiekvieną pavasarį.
Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė Laima Spirgienė priminė, jog garsusis Šilutės mecenatas buvo žmogus, turėjęs tikslą padėti savo kraštui ir čia gyvenantiems žmonėms. Tas tikslas sutapo su siekiu dirbti ir elgtis taip, kad šalia esantiems gyventi būtų geriau. Todėl ir dabar minime H. Šojų, kaip kilnų tikslą turėjusį ir jo siekusį žmogų. Direktorė padėkojo gimnazijos bendruomenei už gražiai prižiūrimą H. Šojaus kapą ir tvarkomą aplinką.
Evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis priminė, jog žmogus turi ir gerų savybių, ir trūkumų. Jeigu kalbėtume tik apie gerus darbus, nenupieštume viso paveikslo. H. Šojaus laikais jo iniciatyvos patikusios ne visiems, buvę nesutarimų su Verdainės kunigais. Svarbiausi postai Prūsijoje tekdavę dvarininkams. Taip iš Verdainės centras persikėlė į Šilokarčemą, kur buvo H. Šojaus dvaras. H. Šojus buvo principingas ir išmintingas – pastatyta bažnyčia, gaisrinė, paštas, mokyklos, kitkas – ir nežymus kaimas tapo centru. R. Šemeklis palinkėjo visiems principingumo siekiant gerų tikslų visų, o ne savo naudai. H. Šojui ir jo šeimai yra už ką dėkoti. Toks laikas ateina, kai trūkumai užmirštami, o prisimenama tik gerieji darbai. Kunigas priminė, kad senosios kapinės, buvusi Verdainės bažnyčios vieta irgi turėtų sulaukti dėmesio, nes Verdainė buvo centras su mokykla, bažnyčia, tik vėliau centru tapo Šilokarčema.
Dainavo Šilutės pirmosios gimnazijos jaunimas, giesmių traukė Šilutės rajono vokiečių kilmės gyventojų bendrijos „Heide“ choras.
Muziejuje
Kai darbo diena jau baigėsi, Šilutės H. Šojaus muziejuje buvo atidaryta senųjų fotografijų paroda „Šilokarčemos dvaro ir Šojų šeimos istorija“. Parodoje yra nuotraukų, gautų iš Vokietijoje gyvenančio H. Šojaus provaikaičio, taip pat iki šiol nematytų, kurių pavyko gauti iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyno. Muziejaus direktorė Roza Šikšnienė vos keliems žmonėms išsamiai pristatė parodą, aprodė rūmus, kitas ekspozicijas, net iš spintos ištraukė ir pavartė storą albumą su senomis nuotraukomis – tai bendruomenės dovana H. Šojui 90-mečio proga. Visa tai domino tik Seimo narį A. Skardžių, kelias Savivaldybėje dirbančias moteris bei dar vieną kitą žmogų…

„Pamario“ inf.

Šilutės H. Šojaus muziejaus direktorė Roza Šikšnienė į parodos atidarymą atvykusiems keliems žmonėms pasklaidė ypatingą eksponatą – H. Šojaus 90-mečio proga jam bendruomenės padovanotą albumą su nuotraukomis.