Šį rugpjūtį, važiuodamos iš Vilniaus Šilutėn į „Literatūrinio rudens“ vertinimo komisijos posėdį, mes, trys jos narės, kalbėjomės apie konkursui pateiktas knygas. Aptarinėjome, derinome nuomones, kurios, aišku, ne visada sutapdavo. Bet prakalbus apie Nijolės Marytės Šerniūtės eilėraščių rinkinį „Lange dar švies“, nuomonė buvo vieninga: „Poetė iš prigimties!“

Poezija, proza ir nuotraukos

Kad  neklydome, įsitikinau skaitydama ir naująją jos knygą „Raišas paukštis“. Pavadinimą iš karto suvokiau kaip metaforą, kaip autorės požiūrį į savo kūrybą – gal kiek „raišoką“, bet sveikais sparnais. Puiki metafora!

Knygą sudaro dvi dalys – poezija ir proza. Gal net ir trys, jei atskira, kad ir mažyte dalimi laikysime vizualųjį meną – nuotraukas.

Poezija įvairi, tiek menine raiška, nuotaika, tiek tematika. Kiekvienas eilėraštis suskamba savaip, vis kitu ritmu ar jo variacija. Greta klasikinių ketureilių nemaža verlibro. Kai kurie eilėraščiai parašyti tarsi vienu atsikvėpimu („Amžinybė“, „Metai“, „Penktas atsidusimas“, „Devintas atsidusimas“). Kartais eilėraštyje persipina skirtingos jausenos – nuo pakylėtos romantinės iki buitinės, net pašaipios. Turtingas fantazijos ir vizijų pasaulis.

Temų spektras platus. Čia ir apmąstymai apie žmogaus laikinumą, apie būtį ir nebūtį, ramus susitaikymas su tuo, kas neišvengiama, ir bandymas įminti egzistencijos paslaptį, suvokti laiko fenomeną: Kai nesi, / laikas greitai praeina. / amžiai praeina / tada, kai nesi.

Kone visą poeziją persmelkęs skaudus Tėvynės ilgesys: Ir nuo šito skaudėjimo vaisto nėra. Pulsuoja meilė savo kalbai, gimtinei, jos gamtai, protėviams. Autorė vis grįžta ir grįžta mintimis prie savo ištakų, prie gimtinės žmonių, praeities („Bažnyčios slenkstis“, „Seni namai“, „Juodos ašarėlės“). Atvirai kalba apie emigranto praradimus: Tik dangaus kaip namie / Niekad niekur nerasi, / Ir tvoros taip kaip namie nežydės.

„Tarp sapno ir aušros“ – minčių kaleidoskopas apie mūsų pasaulį, pamąstymai apie jo grožį ir bjaurastį, išminties krislai, aforizmai, pastebėti gyvenimo paradoksai bei tam tikri dėsningumai.

Ryški savivokos, savistabos tema neatsiejama nuo autorės prisipažinimo, kad be poezijos ji tarsi nesava: Esu išvaryta / iš rojaus, / kai eilėraštis / nebeateina. Poezija autorei – atrama, išminties kelias, įkvėpimo šaltinis. Stipri poezijos trauka – jos genuose. Juk pasak jos, ji – poetų ir pasakorių palikuonė. Taigi, neatsitiktinai radosi antroji knygos dalis – proza, iš sielos ilgesio gimę pasakojimai, nemažiau įtaigūs nei poezija.

Literatūrinė pasaka

Originalaus siužeto literatūrinė pasaka „Medžių žmonės“ perteikia lietuvio pasaulėjautai būdingą itin stiprų ryšį su giria, medžiais, ryšį, slaptinga gija susiejantį Medės pasaulį su mums tokiu savu smūtkeliu.

Apsakymai knygoje vadinami istorijomis, atsiminimais. Autorės ryšį su veikėjais, jų nutikimais pajunti vos pradėjęs skaityti, – kiekvienas sakinys sušildytas jos empatija seniai gyvenusiems artimiems žmonėms. Sodrus, vaizdingas pasakojimas, netikėti, bet įtikinami siužeto vingiai, spalvingi personažai, psichologiškai pagrįsti jų poelgiai sukuria grožiniam kūriniui būtiną meninę įtampą. Tekstą gyvina tarmybės, priežodžiai, šnekamosios kalbos intonacijos. Autorė geba parodyti gyvą tikrovę, realų gyvenimą, įvairias jo akimirkas, tiek tragiškas, tiek komiškas.

N. M. Šerniūtės proza atitinka ir tęsia geriausias mūsų realistinės psichologinės prozos tradicijas.

Paskutiniai knygos puslapiai – unikalaus gamtos grožio akimirkų fotografijos. „Fotografuodama esu daugiau poetė negu plikos tikrovės vaizduotoja“, – rašo autorė.  Kitaip ir būti negali, juk pati prigimtis, tarsi geroji laumė, jai dovanojo poetės pasaulėjautą.

Palydėdama šią knygą, kartu su jos kūrėja tariu: „Skriski, paukšti! Esi laukiamas.“

Alma Lapinskienė, Humanitarinių mokslų daktarė, literatūrologė, vertėja

PS. Kitose pamarys.eu publikacijose rasite N. M. Šerniūtės apsakymų.

Nijolės Marytės Šerniūtės eilės

Metai                                       

kaip skaidrūs

lašai

nuo stogo

tavo metai

kapt kapt

gyvenimo

gero ar blogo

skaudu netekt

taip tiktai

tau atrodo

tebesi tebesi

bet rūkas kyla

virš sodų

ir tu

jau supiesi 

baltam debesy…

Trečias atsidusimas

   su Šuberto serenada

Mano mintis, lengvesnes už pūką,

Šubertas netikėtai surišo

Su to vaiko mažais pirštukais,

Skraidančiais virš klavišų.

Tuk tuk –

Tokia šiluma krūtinėj!

Kai susitinka mudviejų akys

Virš nebrangaus pianino.

Karantinas

Tas baltas medis

Pro atvirą langą,

              pro langą – į širdį.

Pasaulis susirgęs,

              žemelė gedinti

Mirusiu vandeniu

Vyturį girdo.

Žolelė menka

              nepalaiminta,

              nepaglostyta.

Rankos ant kelių

             nereikalingos…

Dūsta žmogus,

Ir kas jį paguostų?..

Ant neužspaustų akių jo

               žiedlapiai 

               sninga.

Bažnyčios slenkstis

 žengiant į protėvių šventovę Vainute

Numyniotas bažnyčios slenkstis,

Įdubęs kaip arklio strėnos.

Trypė jį visas kaimas,

Klaupės už jo ir meldėsi

Svarbių dalykų prašydami,

Kad apsibėgtų karvė,

Ir šienas

Nesupūtų, vakar sugrėbtas,

Kad už gerų vyrų dukros išeitų,

Kad karas nekiltų

Ir kiaulės nedvėstų.

Čia prie širdies glausdama

Savo vargo kryželį

Ant jo ir merga, visų išjuokta, stoviniavo,

Paskui šlakstėsi veidą,

Prieš kunigą krito ant kelių

Ir komunijos meldė benkartui savo.

Toks varganas šitas slenkstis,

Kiek teisių ir neteisėtų

Per jį žengė!

Įėjo, rodės, ilgam,

Bet kaip greit jie išėjo!

Pasipuošę gražiai, švariai apsirengę

Nugrimzdo, išskrido – –

Į pragarus savo,

Į pažadėtą dangų.