Nemuno deltos regioninio parko administracija primena, jog vasario 2-ąją minimos Pasaulinės pelkių dienos proga organizuojamas žygis per Aukštumalos aukštapelkę.

•  Susitikimo ir žygio pradžios vieta – prie Aukštumalos aukštapelkės pažintinio tako pradžios kelyje nuo Šilutės Kintų link. Žygio pradžia vasario 5 d. 10 val. Dalyvių skaičius ribotas, suaugusiems pramoga kainuos 5 eurus, vaikams nuo 7 iki 14 metų – 2 Eur, jaunesniems vaikams – nemokamai.
• Būtina registracija iki vasario 3 d. ČIA.

Per 3-4 valandas trunkantį žygį susipažinsime su pelke iš arčiau. Pajusime jos teikiamus malonumus. Sugrįžus iš žygio bus karšto maisto, tad prašome turėti daugkartinio naudojimo indelių bei įrankių.

Primename, kad einant į žygį pelkėje būtina su savimi turėti sausų rūbų ir avėti tinkamą avalynę – ilgus  guminius botus.

Aukštumalos pažintinis takas

Aukštumalos pažintinis takas, kurio ilgis į abi puses yra 2400 metrų, įrengtas Aukštumalos telmologiniame draustinyje. Draustinis įsteigtas norint renatūralizuoti ir išsaugoti Aukštumalos pelkinę ekosistemą, pasižyminčią ežerokšnių kompleksais, savitomis biocenozėmis, retų ir nykstančių rūšių augalija bei gyvūnija. Šiame take lankytojai susipažins su pelke, jos formavimusi, aukštapelkei būdingais augalais bei gyvūnais.

Taką, kuris vingiuoja buvusia kūlgrinda, sudaro vienpusis 11 stotelių maršrutas su informacija.

Kūlgrinda (žemaitiškai kūlis reiškia akmuo) – XVIII a. palikimas, akmenimis grįstas kelias skersai pelkės jungė keletą nebeegzistuojančių pelkininkų kaimų. Juose tuo metu gyveno beveik 2000 gyventojų – pelkininkų, kurių dalis, kaip ir Bismarko kolonijos pionieriai, augino bulves bei kitas daržoves, kurias tiekdavo į Rytprūsius, o kiti dirbo durpyne. Išsamiau su pelkininkų buitimi galima susipažinti Žalgirių pažintiniame take, kuris yra prie kelio  Šilutė – Rusnė.

„Natura 2000“ buveinės

Aukštumalos aukštapelkėje aptiktos europinės svarbos buveinės, kurios atitinka „Natura 2000“ buveinių klasifikaciją ir kurias būtina tausoti bei išsaugoti. Tai natūralūs distrofiniai ežerai, aktyvios aukštapelkės, degradavusios aukštapelkės, plikų durpių saidrynai, pelkiniai miškai, pelkėti lapuočių miškai. Buveinėse aptikta nemažai augalų bendrijų, dvi iš kurių įtrauktos į Lietuvos augalų bendrijų Raudonąją knygą (LRK). Aukštumalos aukštapelkėje ir apypelkio miškuose aptikta 175 aukštesniųjų augalų rūšys, iš kurių net 5 įtrauktos į LRK.

Pelkėje yra rasta: 78 vabzdžių, 6 varliagyvių, 5 roplių faunos rūšys. Paukščių (veisimosi metu) stebėta 88 rūšys, iš jų 17 įtraukta į LRK. Taip pat 17 rūšių yra įtrauktos į ES Paukščių apsaugos direktyvą. Žinduolių užfiksuota 26 rūšys. Į LRK įtrauktos 4 rūšys. Į ES Buveinių apsaugos direktyvos įvairius priedus įtraukta 10 rūšių.

Aukštumalos pelkė retai lankoma žmonių, todėl ji yra svarbi įvairių gyvūnų poilsio bei maitinimosi vieta. Pagrindinės grėsmės, kylančios Aukštumalės telmologinio draustinio ekosistemai, yra pelkės eutrofikacija, kurios priežastis – intensyvi melioracija bei vykdyta durpių gavyba, sukėlusi neigiamą pelkių augalijos kaitą. Iš natūralios pelkės, kurios plotas buvo beveik 2500 ha, liko tik apie 900 ha. Ši dalis yra paskelbta telmologiniu draustiniu. O likusi… Belieka laukti, kuomet, baigus durpių eksploataciją, ji virs ežeru.

Aukštumalos aukštapelkė, kaip ir visa Nemuno delta, jau seniai domino įvairių sričių specialistus.

Pelkėtyros mokslo lopšys

1900 m. vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis visapusiškai ištyrė šią aukštapelkę ir 1902 metais išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros knygą – monografiją „Vegetation und Entstehung des Hochmoors von Augstumal”, kuri 2002 m. buvo išversta į anglų kalbą ir pakartotinai išleista pavadinimu „C.A. Weber and the Raised Bog of Augstumal“ (K.A. Vėberis ir Aukštumalos aukštapelkė).

Aukštumalos pelkę drąsiai galima vadinti pelkėtyros mokslo lopšiu. Apie šio lopšio, kaip gamtinio komplekso, išsaugojimą buvo galvojama jau nuo Vėberio laikų.

Pažintinis Aukštumalos aukštapelkės takas – tai reta ir unikali galimybė susipažinti su aukštapelke. Čia galima sužinoti apie jai būdingus augalus bei gyvūnus, pamatyti kraštovaizdį, patirti savitą ir nepakartojamą pelkės grožį bei suprasti. Juk pelkė – tai ne tik žliugsintis purvynas su bedugniais ir klastingais turistų tykančiais akivarais, bet ir vienas iš nedaugelio dar likusių prieglobsčiu itin retiems pelkių augalams ir gyvūnams.

Nemuno deltos regioninio parko inf.