„Iš širdies – į širdį“ – taip simboliškai pavadinome penktadienio popietę, surengtą natkiškiečio Tado Girčiaus sode. Tado sodyba visuomet atvira daugybei žmonių, tik šio vakaro svečiai buvo ypatingi – tai švedų humanitarinės organizacijos „Pagalba Lietuvai. Viltis. Tikėjimas. Meilė“ vadovė Kerstin Lindquist ir jos labdaringas pareigas perimantis Fredrik Bruer.

Kuomet Kerstin ištarė su labdaros misija lankanti Lietuvą paskutinį kartą, sunku buvo tuo patikėti, tačiau kai pristatė savo veiklos įpėdinį, supratome, kad tai yra gyvenimo tikrovė.

Per 26 bendradarbiavimo su švedais metus būta visokiausių istorijų. Šios moters vadovaujamos organizacijos pėdos įmintos daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. Švedijoje už šią veiklą Kerstin apdovanojo Švedijos princesė, o apdovanojimo ceremonijoje Kerstin vilkėjo tautiniu lietuvišku kostiumu. Apie švedų organizacijos „Pagalba Lietuvai“ ir Tado Girčiau veiklą, jų nuveiktus darbus ne kartą rašė Lietuvos spauda (taip pat ir „Pamarys“), rodė nacionalinė televizija. Šių įsimintinų istorijų herojai ir buvo vakaro „Iš širdies į širdį“ svečiai.

O istorijų būta galybė, ir neįtikėtinų! Natkiškiečių Valančių šeimai prieš 25-erius metus gimę trynukai taip pat susilaukė labdaringos paramos. Draugauta su Panevėžio, Šilutės, Klaipėdos krašto ligoninėmis. Visos Europos dėmesio sulaukė Martyno Girulio istorija su bionine ranka. Martynui sugrąžintos kojos. Išgydyta daugybė žmonių, suorganizuota sudėtingiausių operacijų Lietuvos žmonėms Švedijoje ir Lietuvoje. Pastatyti ir žmonėms padovanoti du namai. Į Švediją pakviesta 14 meno kolektyvų. Teikta nuolatinė milžiniška pagalba Grigaliūnų šeimos namams (Panevėžio r.), užauginusiems per 60 vaikų. Lietuvaičių porai suorganizuotos ir iškeltos vestuvės Švedijoje su apeigomis bažnyčioje ir iškilia puota. Ir dar daugybė panašių istorijų…

O ką kalbėti apie materialinę paramą mokykloms, kultūros centrams, draugijoms, bendruomenėms. Visa tai pavertus pinigine išraiška susidarytų šešiaženkliai skaičiai, o gal ir didesni.

Visą vakarą girdėjome: „Kerstin, tu – mano antroji mama“, apsikabinimai, ašaros… Tiek gerumo, kiek skleidžia Kerstin Lingvist, neįmanoma sutalpinti širdyje. Todėl tas patirtas gerumas aną popietę ir prasiveržė daugeliui ten dalyvavusių dėkingumo ašaromis…

Šis vakaras Kerstin buvo Tado Girčiaus ir bičiulių Lietuvoje suorganizuota staigmena, nes paprastai tarti: „Viso geriausio, Kerstin!“ neišeina… Anot, Kerstin, „išvykstu iš Lietuvos gerumu, nuoširdumu pakrauta širdimi“. O mes, padėkoję šiai moteriai ir jos komandai, nors ir kukliu vakaru, tariame, „Iki pasimatymo, Kerstin!“

Svetlana Jašinskienė