Prieš porą mėnesių pasirodžiusi nauja Dalios Žibaitienės knyga „Toks laikas“ surado kelią į poezijos mėgėjų širdis. Ketvirtadienį, liepos 9 d., įvyko knygos sutiktuvės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje. Dalyvavo namiškiai, gausus būrys draugų, šilutiškių, buvusių mokinių.

Įspūdžiais apie knygą  dalijasi lituanistė, literatų sambūrio „Vėdrynas“ vadovė Irena Arlauskienė.

1. Eilėraščio pavadinimo realybė ir magija

O juk buvo pamokų, kai skaitydami eilėraštį turėdavome pasakyti, kokia jo paslėpta mintis. Toks buvo laikas. Mėgstantys poeziją ne tos užslėptos minties ieško, o pasiduoda jos magijai ir išgyvena gražiausių patirčių ar visiškai naujų reginių bei minčių atradimą.

Atsiverti puslapį ir pirma, ką matai – eilėraščio pavadinimas. O tie pavadinimai – pažvelkim – visai paprasti:  „Spindulys“, „Saulėgrįža“, „Laiptai“, „Renku nektarą“.

Neapsigaukim – pirmas įspūdis gali klaidinti. Ne apie žiedų nektarą eilėraštis, įvyksta magiška metamorfozė – netikėtai atsiduri plačioje praeities erdvėje, kuri užpildyta eilėraščio žmogaus istorija. Kartu su bitėmis į vaško kvepiančius korius jis renka žodžius, kurie atplukdo vaizdus, iš ten, kur buvo gera: „kur gyvenai ir kur buvai, / kai metai ir laukai žydėjo“. Tik keli žodžiai – kur metai ir laukai žydėjo, – o koks tų metų šviesos ir gražumo pliūpsnis, tais žodžiais pažadintas reginys sieloje.

2. Eilėraščio žmogus beveik visada dviese

Darnioje pilnatvėje: „kai šoko, sukosi ratu / pasaulis man, ir mes kartu / su tavimi per žemę ėjom“. Lyg ir labai asmeniškos eilutės. Nevisai. Prisiminkim Šekspyro 116 sonetą „dviejų širdžių ištikima draugystė…“, Kur meilė ne pastumdėlė Likimo, / Jai visagalis laikas nebaisus“. Arba Nėries „Jei tu manai, kad saulė, – klysti. / Ne saulė teka mums kasryt. / Tai mūsų didelė draugystė, mūs meilės muzika skaidri“.

Kam skirti šie žodžiai? Mums, kiekvienam iš mūsų. Tai visuotinė poezija, visiems sava. Į ją gali atsiremti, nesvarbu, kas esi, kada gyveni.

Nuostabiausia poezijos savybė – aktualus ilgalaikiškumas. Tai juk didžioji poezija. Ir kaip malonu sakyti, kad kai kurie Dalios eilėraščiai tokie ir yra, atliepiantys kiekvieno skaitančiojo poreikius, derantys su pojūčiais, lūkesčiu.

3. Dar labai noriu stabtelti prie žodžio stebuklo

Išties nustebina parinktas ir vietoj pavartotas žodis. Eilėraštis „Nepavyti“. „Vis dar laukiam ir ieško žydėjimo: / atminimuose švyti baltos ievos, pienės, alyvos, bet jų nematyti, – žydi tik mūsų nubalę plaukai“. Tik tiek tereikia, vieno žodžio, atminimuose, kad persikeltum į tik vidumi regimą pasaulį. O ten ne paprastas žydėjimas, bet viso gyvenimo santrauka:  „Jau baltai, tik baltai“ (pražysta plaukai). Ir antrą kartą tame pat eilėraštyje žodis nepavyti. „Ten, kur žaliosios pievos, pamario vėjai, kur buvai, keliavai, kur skubėjai“. Netoli vienas nuo kito tuodu žodžiai, o koks ištįsęs tarp jų vaizdų atstumas. Laukas, kurį užpildo išskaičiuojami objektai: pievos, vėjai, keliai ir veiksmas skubėjai. Tokia žodinė raiška – poezijos meno galia.

4. „Tokio laiko“ skaitymas

„Tokio laiko“ skaitymas leis išgyventi ne tik skaitymo džiaugsmą ir malonumą, bet perkels į magišką žmogaus sielos pasaulį, kur jausiesi savas, suprastas, radęs draugų. Ypač mūsų (mano) kartos žmonių, kuriems labai artimos, bet taip giedrai pateiktos svarbiausios temos: Vienatvės, Ilgesio, Laiko, Jaunystės ir kt. Tačiau esančio laiko savitumas vis skaudžiau sulaiko mintis ir širdį, ir eilėraščių tomelio temos rūstėja, nepajėgdamos nušluostyti nerimo dėl pasaulio likimo, dėl žmogaus, nespėjusio padėkoti Kūrėjui už gyvenimo dovanas. Ir, žinoma, pati jautriausia išsiskyrimo, išėjimo tema. Bet visos jos žmogiškos jauriai paliestos, apmąstytos, pasakytos sutelktu prasmingu žodžiu.

5. Ir didelis pluoštas haiku

Autorė yra puikiai įvaldžiusi šio žanro taisykles, jie iš tiesų parašyti meistriškai. Ir nors pastaruoju metu atsiranda vis daugiau autorių, mėginančių juos rašyti, bet pasiekti tobulumo ne visiems pasiseka, nes tai kitos, labai tolimos mums kultūros poezijos žanras.

Nelengva jį ir skaityti. Tiesa, kartais haiku virsta paprastu trieiliu, nes nesuspindi simbolinės žodžių prasmės. O jos labai svarbios. Tai, ką tariamės supratę kaip minties apibendrinimą, išvadą, tuo ir lieka. Neužsidega simbolinė prasmė. Ji kažkaip turi būti įaugusi tiesiog į tautos mentalitetą, jaučiama vidine pojūčio logika, atsiskleidžianti metafizine prasme.

Palyginkime:

Jau pavasaris, –

Gamta nežino karo, –

Laikas žydėti.    

Ir

Kaip gyveni?

manęs klausi, – laikausi

ant yrančio plausto.

Paskutinė haiku eilutė tikriausiai yra suprantama, nesvarbu, kokia kalba  pasakytum, visų tautų žmonėms dėl jos giliosios simbolinės prasmės – netvaraus buvimo pagrindo, sunkiai ar visai nepasieksimo kelionės tikslo, nes yrantis plaustas ten nebeperkels…

Poezijos skaitymas  kartais tampa pastangų reikalaujančiu veiksmu, nes norisi patirti tai, kas duodama. Skaitome ir po vieną eilėraštį, o kartais pravartu, ypač naują leidinį skaityti visą iš eilės. Tada susipažįsti ne tik su eilėraščio žmogaus pasauliu, bet ir su  autoriumi.

Irena Arlauskienė