Sigitą Stonį ir jo šeimą galima drąsiai vadinti tikrais Mažosios Lietuvos kultūros ambasadoriais. Rambyno regioniniame parke Sigito ir jo žmonos Rasos įkurtame „Mociškių palivarko“ ūkyje šiandien gaminami įvairūs ekologiški medaus produktai, vedamos įdomios edukacijos apie bitininkystės pasaulį. Čia pat esančioje, prieš beveik du dešimtmečius naujam gyvenimui Stonių šeimos prikeltoje sodyboje aktyviai puoselėjamos ir Mažosios Lietuvos gastronominio bei kultūrinio paveldo vertybės. Sigitas jau daugelį metų taip pat yra ir Saugomų teritorijų produkto ženklo turėtojų bendruomenės narys.

Apie aistros bitininkystei pradžią, Mažosios Lietuvos gastronominę kultūrą ir senuosius receptus, unikalaus ūkio atsiradimo ištakas bei kitomis įdomiomis temomis šis interviu su Sigitu Stoniu.

– Papasakokite,  kaip prasidėjo jūsų bitininkystės kelias. Kokios gyvenimiškos aplinkybės paskatino imtis šios sudėtingos, tačiau itin prasmingos veiklos?

– Bitininkystė į mūsų šeimos gyvenimą „atkeliavo“ netikėtai. 2014-ųjų pavasarį užsukęs draugas pasiteiravo: „Gal galiu tavo palivarke apgyvendinti porą avilių? Gamta čia nuostabi, aplink nėra dirbamų laukų – bitėms bus tikras rojus. Jei patiks, rudenį vieną avilį paliksiu tau.“ Ilgai nesvarstęs sutikau, nes vis pasvajodavau, kad išėjęs į užtarnautą poilsį būtinai bitininkausiu. Nors iki pensijos dar liko keleri metai, bitės mano gyvenime skaičiuoja jau dvyliktą pavasarį. Pradžia buvo sunki, bet be galo įdomi. Daug mokiausi ir tebesimokau iš tokių autoritetų kaip Algirdas Amšiejus, Roma Mačienė bei kitų patyrusių bičiulių.

Laikui bėgant su bitėmis užmezgiau artimą ryšį. Šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje jos tapo tikra atgaiva kūnui ir sielai. Pas bites negali eiti suirzęs, pavargęs ar skubėdamas. Vienas senas bitininkas sakė: „Bičių dūzgesį pradėsi skirti po penkerių metų, o susikalbėsi tik po penkiolikos.“

Šiandien galiu patvirtinti jo žodžius – tik dabar pradedu suprasti, ką mano augintinės nori pasakyti. Šiuo metu prižiūrime virš šimto šeimų bityną, kurio skyriai įkurti Rambyno regioninio parko teritorijoje. Ūkis augo palaipsniui, o produktų realizacija niekada nebuvo problema.

– Šiandien jūsų „Mociškių palivarko“ ūkyje yra gaminama labai daug ir įvairių pagal nacionalinę maisto kokybės sistemą (NKP) sertifikuotų medaus ir vaško produktų. Kas paskatino plėsti asortimentą, o ne tik apsiriboti tradiciniu medaus surinkimu?

– Kaip mėgstu juokauti, negalėčiau savo darbščiosioms bitelėms į visas penkias akis žiūrėti, jei jų sunkiai surinktą medų pardavinėčiau už grašius (juokiasi). Medaus pasiūla Lietuvoje didelė, o realizacija sudėtinga, todėl prieš devynerius metus pradėjome eksperimentuoti – maišyti medų su įvairiomis uogomis ir žolelėmis. Šiuo metu gaminame virš 20 rūšių medaus desertų, ruošiame bičių duonelės, žiedadulkių mišinius bei įvairius rinkinius suvenyrinėse pakuotėse. Tai puikios verslo dovanos. Dalyvaudami mugėse ir parodose įsiklausome į pirkėjų poreikius. Mūsų tikslas – ne kiekybė, o kokybė. Tai patvirtina ir Žemės ūkio ministerijos bei kitų institucijų suteikti apdovanojimai. 

– Kokių sunkumų patiriate užsiimdami šiandienine bitininkyste?

– Mums didelių sunkumų nekyla, nes bitininkystė nėra pagrindinė „Mociškių palivarko“ veikla. Tačiau iš kolegų girdime apie opias problemas: žemas supirkimo kainas, kai kurių bitininkų atsainumą kovojant su waroa erkėmis bei intensyvią žemdirbystę. Chemizuota pasėlių priežiūra, apie kurią ūkininkai ne visada informuoja bitynų šeimininkus, kelia didelį nerimą. Be to, praėję metai, dėl gamtos išdaigų buvo nederlingi – pririnkome vos 30 proc. įprasto kiekio.

Mūsų bitynas įsikūręs Rambyno regioniniame parke, kur intensyvi žemdirbystė menka. Kadangi didžiąją dalį medaus perdirbame į desertus, jį realizuojame už teisingą kainą ne tik Lietuvoje, bet ir Olandijoje, Jungtinėje Karalystėje.

– Palivarkas (iš lenk. Folwark ir iš vok. Vorwerk) – tai dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus menantis terminas, apibūdinantis dvarui priklausantį ūkinį ir administracinį kompleksą. Kokia yra Mociškių palivarko istorija?

– Tiesa ta, kad Mociškiuose niekada nebuvo tikro dvaro ar palivarko. Rytprūsiai garsėjo savo dvarų kultūra – XX a. pradžioje Pagėgių apylinkėse jų buvo virš 90. Vien apie mano gimtąjį Šereitlaukio dvarą ir jo palivarkus prirašyta daugybė istorijų. Netoli dabartinės sodybos kadaise buvo Vaidbalių dvarelis, tačiau dabar ten stūkso tik senas ąžuolas. Sovietmečiu dauguma šių paveldo objektų buvo sunaikinti. Pavadinimą „Mociškių palivarkas“ pasirinkome tam, kad paskatintume svečius labiau domėtis krašto istorija.

– Savo sodyboje svečiams siūlote išmėginti tradicinius Mažosios Lietuvos patiekalus. Daug dėmesio skiriate šio regiono gastronominio ir etnografinio paveldo puoselėjimui. Koks, jūsų nuomone, patiekalas, geriausiai šiandien perteikia Mažosios Lietuvos gastronomines tradicijas?

– Mums patiems be galo rūpi šio krašto praeitis, papročiai ir, žinoma, autentiškas maistas. Dar Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“ vaizdžiai aprašė šiupinį bei kitus valgius. Tik užaugęs sužinojau, kad mamos keptos „krofkės“ yra ne kas kita, o spurgos. Kaip ir kiti pyragai – „krendelis“ ar „štrucelis“. Tai buvo kasdieniai pavadinimai, nes kitaip jų niekas tiesiog nevadino.

Kaip paruošti kafiją, žinojo beveik visi senieji krašto gyventojai, tačiau laikui bėgant daugelis pradėjo vengti šio kruopštaus, „terliotis“ priverčiančio proceso. Tad šiandien tikrą ąžuolo gilių kafiją ruošia retas. Mes palivarke ją vis dar gaminame ir mokome to kitus.

Atrasti šnicelio, šiupinio ar štrudelio gamybos subtilybes mums labai padėjo aplinkinių kaimų šišioniškės močiutės. Visa tai išbandyti ir išragauti ypač patiko palivarko šeimininkei bei vyriausiajai „kuchmeisterei“ – mano žmonai Rasai. O tai, kas gardu mums patiems, norime dalintis ir su svečiais. Taip gimė mūsų edukaciniai pietūs, prisodrinti istorijų ir pikantiškų detalių.

– Mažosios Lietuvos regiono istorija ir raida yra gana sudėtinga. Ji turi labai gilias vokiškas/prūsiškas šaknis, o po Antrojo pasaulinio karo regione praktiškai beveik neliko vietinių, galinčių tęsti šio unikalaus krašto tradicijas. Kas paskatino jus puoselėti šio krašto etnografines vertybes ir kuo ši kultūra yra artima jums pačiam?

– Tiek mano, tiek Rasos seneliai yra kilę iš Mažosios Lietuvos, tačiau istorinės aplinkybės prieš Antrąjį pasaulinį karą juos nubloškė į Didžiąją Lietuvą. Mano tėvai po karo čia sugrįžo iš Žemaitijos, o aš pats gimiau Šereitlaukyje. Taigi, šis kraštas yra mano ir mano protėvių gimtinė.

Atėjo laikas, kai supratome: kas, jei ne mes, turi pasirūpinti, kad šios tradicijos, architektūra ir čia gyvenusių žmonių likimai nenugrimztų į užmarštį. Tai žmonės, kurie išsaugojo lietuvių kalbą ir puoselėjo meilę Gimtinei ir Tėvynei. Mums patiems ši istorija ir kultūra yra be galo artima, todėl darome tai, kas mums nuoširdžiai svarbu. Pastebime, kad kuo daugiau žmonės sužino apie Mažąją Lietuvą, tuo labiau ją pamilsta.

– Jau daugelį metų esate Rambyno regioninio parko saugomų teritorijų produkto ženklo turėtojas. Kas paskatino prisijungti prie šios programos ir kokią didžiausią jos naudą pastebite savo veikloje?

– Rambyno regioninio parko darbuotojai, matydami mūsų veiklą ir vertindami puoselėjamą tvarumo idėją, patys pasiūlė tapti šio ženklo turėtojais. Atitikome visus kriterijus ir šiandien didžiuojamės galėdami savo produkciją žymėti šiuo kokybės simboliu. Didžiausia nauda – tai Saugomų teritorijų tarnybos specialistų pagalba viešinant mūsų produktus. Taip pat labai vertiname kasmetinius seminarus bei mokymus, kurie suteikia papildomų žinių ir kuria pridėtinę vertę mūsų veiklai.

Interviu paskelbtas Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos interneto 
svetainėje. Skelbiame sutrumpinę.