Atėjusi vasara nuspalvina miestus ir kaimus gražiausiomis spalvomis – žydi medžiai, gėlės ir krūmai. Be gėlių būtų liūdna gyventi, trūktų spalvų, nemokėtume gražiai pasveikinti artimo ir brangaus žmogaus.

Nuo seno mūsų močiučių palangėse kaimuose žydėdavo gėlės – bijūnai ir pinavijos svarino įvairiaspalvius žiedus, margavo ramunės, flioksai, lineliai ir kitokios gėlės. Netrūko rūtų, kurios buvo privalomas jaunamartės atributas. Ant palangių žydėdavo pelargonijos…
Pasižvalgius po Šilutę, mūsų brangųjį miestą, neatrodo, kad būtų vieningas požiūris į žydintį miesto veidą.
Kaip įvažiuojant į miestą svečių nepasitinka ženklas su užrašu „Šilutė“, o tik kelio užrašas, taip ir gėlių gausos nematyti.
Vis dėlto galime pasidžiaugti, kad prieš miesto šventę Šilutės centrinėje gatvėje vėl buvo suformuoti gėlynai prie savivaldybės (Olandų bangos nebesimato), Šilutės pašto ir prie parkelio Tilžės gatvėje, kuriuos prižiūri „Šilutės komunalininko“ darbuotojos. Bėda ta, kad gėlių per mažai.
Padėtį gelbsti gausiai žydintys bijūnai prie Hugo Šojaus dvaro, kareivių kapinėse ir prie H. Zudermano paminklo žydintys geltoni gvazdikai ir ryškios pelargonijos.
Džiugu, kad prie seniūnijos teritoriją puošiančio ir praeivių bei pravažiuojančiųjų akį traukiančio ,,Drugelio“ ne vienas šilutiškis stabteli nusifotografuoti. Visiems čia gražu.
Gėlės prie įstaigų ir parduotuvių kelia nuotaiką ir kuria teigiamas emocijas – ne taip į akis krenta medžių šaknų iškilnotos plytelės, duobės po parduotuvių langais, kur nė su žiburiu nerasi žalios vejos, ar nupjautų medžių kelmai.
Vasara – geros nuotakos laikas, atostogų metas, tad norisi, kad visur būtų tvarka, kad niekas nedrumstų geros nuotaikos.

Prie to prisideda mažų privačių parduotuvių šeimininkai. Įvairūs gėlių vazonai su vasarą gražiai žydinčiomis našlaitėmis, begonijomis, pelargonijomis, surfinijomis, ledinukais, gvazdikėliais puošia parduotuvių fasadus, o kartu ir centrinę miesto gatvę. Pasipuošti nepamiršo ,,Vasarės“, komiso parduotuvės ir kitos. Restoranai ,,Deims“ ir ,,Rambynas“, ,,Šilutės prekybos“ parduotuvė, kaip ir kiekvienais metais, nepamiršo gėlių.
Vaikščiodama po centrinę miesto gatvę, nebežinau, kuo labiau džiaugtis – gėlėmis, kurių tikrai dar trūksta, ar liūdėti dėl šaligatviuose atsiradusių duobių, šiukšlių ir nulaužtų medelių, sulaužytų suoliukų ir netvarkingų namų fasadų…
Tik vienas kitas balkonas džiugina praeivio akį gražiomis gėlėmis. O juk kartais tereikia nedaug – šeimininkiškumo, šeimininkės išradingumo – visiems būtų mieliau. Ir nereikėtų laukti, kad kažkas už mus tai padarys…

Birutė Morkevičienė
Autorės nuotr.