„Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“
Vieną antradienio pavakarę Šilutėje, Hugo Šojaus muziejuje, keli šilutiškiai, kuriems dar rūpi Mažosios Lietuvos istorija, kultūra, dalyvavo taip pavadintos pirmosios knygos pristatyme – tai dar viena doc. dr. Martyno Purvino knyga, kurią Lietuvos kultūros paveldo tyrinėtojas, senųjų kaimų, liaudies architektūros žinovas, pedagogas, publicistas paskyrė šviesiam Evos Mildos Jankutės-Gerolos atminimui.

Iš Pagrynių į knygos pristatymą atvykęs Algirdas Mykolas Kubaitis, kaip ir kiti susitikimo dalyviai, išsinešė Martyno Purvino naująją knygą su autoriaus autografu.
Šia pirmąja knyga M. Purvinas pradeda pasakojimą apie senąsias Nemuno žemupio gyvenvietes. 340 puslapių leidinyje apžvelgiami Jurbarko, Pagėgių ir Karaliaučiaus krašto senieji kaimai, kurių jau senokai neliko nė žymės. Šįkart knygą buvo galima nusipirkti už 5 Eur, o knygynuose bus su antkainiais…
Knyga naudinga ir tuo, kad jos atvartose – žemėlapiai su tikrais senųjų kaimų pavadinimais, informacija apie Mažosios Lietuvos regiono muziejus, turizmo informacijos centrus – tegul tik žmogus domisi, tegul keliauja, pamato, sužino.
M. Purvinas – tiesmukas žmogus: buvo ir yra Mažoji Lietuva, ne koks Klaipėdos kraštas, tik gaila, kad taip vėlai oficialiai pripažintas penktasis Lietuvos regionas – Mažoji Lietuva, apie kurią žinių nedaug tėra likę, buvęs turtingas istorijos ir kultūros paveldas nyksta, senųjų kaimų nebeliko ir šiapus, ir anapus Nemuno, – tiesa, ten vaizdas dar gūdesnis.
„Tūkstančius metų buvome kaimų šalis, 99 procentai gyventojų yra kaimo žmonės, tad jeigu norime parodyti praeitį, kalbėkime apie kaimus“, – sakė M. Purvinas, pirmojoje knygoje papasakojęs apie Nemuno pakrančių senuosius kaimus nuo Smalininkų iki Ragainės, antrojoje knygoje bus apžvelgti kaimai nuo Rambyno kalno iki Plaškių, trečiojoje – nuo Rusnės iki Ventės rago. Beliks kuršmarių pakrantės ir Klaipėda.
„Knygoje yra daug tikslių skaičių apie kaimus. Kai ką gali suerzinti, kad suskaičiuoti gyvuliai, slyvos ir kiti medžiai, bičių aviliai…“ – kalbėjo knygos autorius, paneigdamas vyraujančią nuomonę, kad lietuvininkai buvo skurdūs. Esą žemaičiai vyrai ėję į Mažosios Lietuvos ūkius samdiniais, nes ir valgis buvęs sotesnis, ir uždarbis geresnis.
Kodėl panemuniais?
Nemunas tais laikais buvo kitoks: plukdyti sieliai, baržos – ne taip, kaip yra dabar, be dvasios, su žvejo valtele. Senovėj Nemunas buvo pagrindinis pigus kelias, prieš 100 metų juo nuo Kauno iki Tilžės per metus plukdydavo 5 milijonus tonų krovinių – tai prilygtų pusei milijono krovininių automobilių, kurie šiais laikais važiuoja keliais. Iš tos laivybos naudos turėjo ir pakrančių kaimų gyventojai, tad kraštas neskurdo.
Girininkų ir Šilininkų kaimuose gyveno miškuose įsikūrę žmonės, vertęsi medienos. Ties Nemuno ir Jūros upių sankirta stovintis Vėžininkų kaimas gali būti sietinas su vėžių gaudymu. 1785 m. čia buvo 20 sodybų, 100 žmonių. 1885 m. stovėjo 28 sodybos – per pusę amžiaus atsirado tik 5 naujos. Knygoje – daug faktų ir skaičių apie Pagėgių krašto Baltupėnų, Vėžininkų, Šereiklaukio kaimus ir Karaliaučiaus krašto Šilėnus, Trapėnus, Mėžius, Raudžius, Būdupėnus, Ragainę ir kt.
Stasė SKUTULIENĖ