Rudenį gamtoje pamačius lazdyno krūmą, neretai kyla noras paskanauti šviežių lazdyno riešutų, tačiau pradėjus juos raškyti paaiškėja, kad kažkas mus aplenkė ir jau „vaišinosi“ šiais gardėsiais. Daug riešutų būna sukirmiję ir vietoje skanaus branduolio randame tik išgraužas. Kaltininkės – riešutinio vaisiastraublio (Curculio nucum) lervos.

Riešutinis vaisiastraublis priklauso straubliukų (Curculionidae) šeimai. Tai nedidelis, 6-9 milimetrų dydžio vabalas, padengtas tankiais pilkšvais ir gelsvais įvairių atspalvių žvyneliais, sudarančiais neryškų dėmėtą piešinį. Riešutinis vaisiastraublis nuo kitų straubliukų skiriasi itin ištįsusia priekine galvos dalimi, kurios gale yra burnos organai. Šis plonas, išlenktas straubliukas  labai ilgas – patelių jis būna tokio pat ilgio kaip visas kūnas, o patinų – kiek trumpesnis.

Vabalai pasirodo pavasarį, gegužės mėnesį, ir maitinasi jaunais lazdyno lapais bei ūgliais. Patelės kiaušinius deda į užsimezgusius riešutus, kol jų kevalai dar minkšti. Į kiekvieną riešutą dedamas tik vienas kiaušinis, taip užtikrinama, kad lervai pakaktų maisto užaugti. Viena riešutinio vaisiastraublio patelė gali padėti apie 40-60 kiaušinių.

Vasaros pabaigoje visiškai susiformavusi lerva pragraužia riešuto kevalą ir nukrenta ant žemės. Ji įsirausia į dirvožemį maždaug 10-25 cm gylyje ir ten žiemoja. Kitų metų pavasarį lerva virsta lėliuke, o dar po 10-12 dienų – suaugusiu vabalu.

Nemaža dalis lervų po pirmosios žiemos nevirsta lėliukėmis, o lieka dirvoje dar vienerius ar dvejus metus. Iš jų vabalai išsirita tik po kelių metų. Tokia biologinė ypatybė vadinama daugiamete fiziologine ramybe (diapauze). Taip yra todėl, kad gamtoje riešutų derlius ne kiekvienais metais būna vienodai gausus. Pasitaiko metų, kai dėl nepalankių sąlygų – šalnų ar sausros – riešutų derlius būna labai mažas. Tuomet ir riešutiniam vaisiastraubliui daugintis bei išgyventi sąlygos būna nepalankios.

Kai dalis lervų pasilieka po žeme kelis metus iš eilės, visa vabalų populiacija yra „išskaidoma“ laike. Net jei viena vabalų karta žūsta dėl maisto trūkumo, kita populiacijos dalis saugiai „miega“ po žeme ir pasirodo tik kitą ar dar kitą pavasarį.

Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus inf.