Sausio 6 dieną Kaune atidengta skulptūra „Taškas“, skirta vienintelei pasaulyje lietuviškai „ė“ raidei paminėti. Iniciatyvos organizatoriai tikisi, kad šis meno kūrinys bus vertingas priminimas visuomenei apie lietuvių kalbos unikalumą ir tautinio identiteto išsaugojimą.

„Mažas taškelis, esantis ant „ė“ raidės yra stipri lietuvių tautos savasties dalis. Dažnai technologijos prisideda prie nuolatinio skubėjimo, o tai daro įtaką ir daugelio rašysenai. Lietuviškoms raidėms tampa vis sunkiau atsilaikyti prieš technologijas, kurios kartais pasiglemžia mūsų raidžių taškelius, brūkšnelius, nosines ir varneles. Tačiau būtent dėl savo unikalumo ir esame įdomūs pasauliui, todėl norime, kad žmonės tai prisimintų“, – sako skulptūrą Kaunui padovanojusios įmonės „ACME Grupė“ vadovas Sergej Artemiuk.

Kauno studentų skvere pastatytą ir iš nerūdijančio plieno pagamintą 3 metrų skersmens veidrodinę skulptūrą suprojektavo bei įgyvendino skulptorius Tadas Vosylius. Meninėje instaliacijoje pavaizduota 15 lietuviškų žodžių su raide „ė“ – tėvynė, laisvė, meilė, laimė, garbė, šlovė ir kt.

Atidengimo ceremonijos metu skulptūra buvo „paslėpta“ po kūgio formos LED ekrano konstrukcija, kurioje žiūrovai išvydo išskirtinę vizualizaciją – ekrane nušvito „ė“ raidę turintys žodžiai, kurie ilgainiui paryškėjo ir padidėjo iki skulptūros dydžio. Pasibaigus vizualizacijai, skulptūrą dengusi konstrukcija pakilo į viršų, o renginio lankytojai pirmą kartą išvydo „Tašką“.

„Skulptūros atidengimas irgi yra savotiška žinutė – ekranuose pasirodžiusi vizualizacija papasakojo šios idėjos atsiradimo istoriją ir įgyvendinimą. Tuo pačiu norėjome priminti, kad esame moderni ir technologijų kupina valstybė, tačiau turėtumėme nepamiršti puoselėti savo senos istorijos bei unikalių tradicijų“, – teigia S. Artemiuk. „Ė, sugrįžk“ iniciatyvai buvo pateikta per 40 skulptūros idėjų. Tų 20-ies  menininkų pateiktus darbus vertino komisija.

Raidei „ė“ – daugiau nei 370 metų

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė sako, kad pirmojoje lietuviškoje Martyno Mažvydo knygoje „Katekizmas“ „ė“ raidės dar nebuvo – pirmą kartą ji užfiksuota 1653 m. Karaliaučiuje, lotynų kalba išleistoje Danieliaus Kleino gramatikos knygoje „Grammatica Litvanica“.

„Galima sakyti, kad šiemet raidei „ė“ sukanka 370 metų, tačiau tai yra tik simbolinė sukaktis, kadangi D. Kleinas ją sugalvojo kiek anksčiau, nei ji buvo aprašyta. Kalbant apie jos išskirtinumą, manoma, kad raidė „ė“ neturi atitikmenų kitose kalbose – 16-19 amžiais raštijos kūrėjai dėl raidžių stokos lietuviškiems garsams užrašyti eksperimentavo tobulindami lietuvišką raidyną, skolinosi iš kaimynų, o prireikus kūrė rašmenis ir patys. Taip ir gimė unikalioji „ė“, – pasakoja pašnekovė.

Mokslininkai D. Kleino gramatikoje randa ir daugiau įdomių elementų, susijusių su raide „ė“. Teigiama, kad lietuvių raštijos kūrėjas raidei buvo suteikęs gerokai platesnę reikšmę negu dabar – tašku jis žymėjo ne tik tarties skirtumą, bet ir tam tikrą linksnio formą.

„Pavyzdžiui, tašku žymėtos įnagininko ir vietininko žodžių galūnės leido atskirti žodžių formas nuo vardininko formos: įnagininką ir vietininką tuomet rašė kaip „garbė“, o vardininko linksnį – „garbe“. Tokia savita rašyba išliko iki maždaug 18 a. vidurio, tačiau vėliau ji supaprastėjo ir išliko įprastas „ė“ rašybos būdas, kokį išlaikėme iki šiol“, – priduria VLKK pirmininkė.

Jos teigimu, tai yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių, įrodančių, kad lietuvių kalba yra kupina istorijos, todėl bet kokia dėmesio apraiška lietuvybei yra itin svarbi – tai skatina nuodugniau ir sąmoningiau pažvelgti į pačią kalbą, jos atsiradimo istoriją, kilmę.

„Toks aktualizavimas yra svarbus ne tik šalies ar miesto svečiams, bet ir mums patiems, kad tokį, rodos, kasdienį dalyką kaip kalba, pamatytume kiek kitomis akimis. Visos kalbos savitos ir vertingos, tačiau mums svarbu suvokti lietuvių kalbos vertę ir išskirtinumą, ugdytis asmenišką santykį su ja. Būtent todėl matomi kultūros objektai, pavyzdžiui, skulptūros, yra puikus akcentas, dar labiau skatinantis tai daryti“, – reziumuoja dr. V. Meiliūnaitė.

ELTA