Pinigų sistema Lietuvos teritorijoje susiformavo XIII-XIV a. pirmojoje pusėje. Tai sutampa su Mindaugo iškilimu virš kitų Lietuvos kunigaikščių ir tapimu vienvaldžiu Lietuvos valdovu.

Mindaugo laikais prekių mainuose dažniausiai buvo atsiskaitoma sidabro lydiniais ir kitų kraštų monetomis.

Lietuvoje kitų šalių monetas dažniausiai sulydydavo į sidabro lydinius. Iš jų atsirado pirmieji lietuvių pinigai – lietuviški ilgieji.

Lietuviški ilgieji – pusapvaliai sidabriniai sunormintos masės strypeliai, skirti piniginiams atsiskaitymams. Jie buvo paplitę visame baltų genčių gyvenamajame regione.

Įkirtos lydinyje buvo skirtos sidabro kokybei nustatyti. Pusapvalės lazdelės formos sidabro lydinių svorio pagrindu buvo parinkta skandinaviška markė. Pusė markės (104 g) sudarė vidutinį lietuviškų ilgųjų (kapų) svorį.

Pailgos formos sidabro lydiniai buvo paplitę visame baltų genčių gyvenamajame regione nuo XI a. iki pirmųjų monetų atsiradimo XIV a. antroje pusėje. Lazdelės formą, matyt, lėmė jos gamybos paprastumas ir patogumas vartotojui. Paprasčiausias būdas nulieti lazdelės formos liejinį buvo padaryti griovelį žemėje (molyje ar smėlyje) ir tam tikro tūrio samteliu supilti į jį reikiamą kiekį išlydyto sidabro.

Lietuviški ilgieji buvo itin stambūs pinigai (už vieną tokį lydinį buvo galima įsigyti 14 avių arba vieną karvę), todėl apyvartoje jie dažnai buvo smulkinami – dalijami į mažesnes dalis, dažniausiai perkertant pinigą pusiau.

Pinigų muziejaus inf.