Žemaičių valstiečio sūnus Simona Daukantas, parašęs kelis garsius veikalus apie Lietuvos senovę, karalių Mindaugą kildina iš pirmo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Rimgaudo. Neva buvęs pastarojo sūnus. Apie prieštaringą Mindaugo asmenybę, jo valdymą, pagrįstą kardu, gudrumu, suokalbiais, žinoma kur kas daugiau iš įvairių metraščių, kronikų, istorikų veikalų. Jo karūnavimo diena – liepos 6-oji – tapo Lietuvos valstybės diena.

Lietuvaičiai, supratę, kad, nesusijungę į vieną galybę, neatmuš kryžeivių, 1227 metais įsikūrusių mozūrų kunigaikščio Konrado duotose Kulmijos ir Dobrynės žemėse, žynių pamokyti vadovautis bičių protu, pirmuoju valdovu buvo išrinkę Vaidevutį.
Ar vėlesnio didžio kunigaikščio Rimgaudo sūnus Mindaugas teisingai ar neteisingai valdovu tapo, niekas nežino – taip rašė S. Daukantas. Pasak jo, tėvūnai Gedvilas, Sprudeikis ir Višmutas nenorėję Mindaugo virš visų iškilusio matyti, bet buvę nužudyti. To negana, Mindaugas dar Višmuto žmoną paėmęs.

Karai ir vaidai
Lietuvos žemes, nutįsusias toli į Rytus, Mindaugo valdymo pradžioje puolė gudai (rusai), totoriai. Pastarieji, laimėję sunkų mūšį prieš lietuvius prie Okuniovkos, į Lietuvą nebesiveržė, pasuko į lenkų ir vengrų kraštus. Bet Mindaugas ramybės neturėjo. Jo broliai Tautvilas, valdęs Polocką, Gedvydis, įsėdęs į Vitebsko kunigaikščio kėdę, Arvydas, tapęs Smolensko kunigaikščiu, metė pagonybę ir persikrikštijo stačiatikiais.
Supykęs Mindaugas paskelbė jiems karą ne vien todėl, kad išsižadėjo senojo tikėjimo, bet ir matydamas juos esant slaptais konkurentais į jo vietą. Broliai taip pat nesnaudė, ieškojo sąjungininkų tiek gudų pusėje, tiek pas Rygos kalavijuočius. Lietuvių tarpusavio vaidai jų priešus itin tenkino. Gedvydis ir Tautvilas kalavijuočiams už pagalbą pažadėjo atiduoti Žemaitiją, o už patirtus nuostolius užmokėti iš Mindaugo klėčių, kai jas užgrobs. Tokie dalykai dėjosi apie 1245-1247 metus.

Sutiko krikštytis
Ne itin sekėsi Mindaugui kariauti su gudais ir kalavijuočiais. Jo apsiaustam Polockui į pagalbą atskubėjo Naugardo kunigaikštis Aleksandras Nevskis, po to pats buvo apgultas Vorutos pilyje. Gerai, kad apgulėjai kalavijuočiai ir gudai tarpusavyje susivaidijo, paliko pilį, gviešdamiesi grobio pasiplėšti lietuviškas apygardas siaubdami. Manoma, jog gudrusis Mindaugas padėjo susikivirčyti gudams ir kalavijuočiams. Deja, atokvėpio nesulaukė. Ties Embūtės pilimi kalavijuočiai su danais, nors lietuviai rodė narsumo stebuklus, užsiautę iš užnugario, paklojo apie 20 tūkstančių Mindaugo karių.
Vos išsprūdęs Mindaugas, nebetekęs karinės galios ir nebesivildamas nė iš kur pagalbos, norėjo susitikti su kalavijuočių magistru A. Stuklandu. Atšiaurus vokietis neketino derėtis, liepė Mindaugui eiti į Romos bažnyčią, o žemaičius, jau seniau pažadėtus ordinui jo brolių Tautvilo ir Gedvydžio, atiduoti nugalėtojui. Taip ir įvyko.
1252-aisiais, rugpjūčio 7 d., užrašė Mindaugas kalavijuočiams Žemaitiją ir Kuršą, anuos net savo karšinčiais paskyręs, jei bevaikiu mirtų, nors turėjo tris sūnus, dukrą ir jauną žmoną…
Už tas nuolaidas Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke. Priėmęs krikštą ir užmezgęs tiesioginius ryšius su popiežiumi Inocentu IV, Mindaugas siekė sustiprinti savo valdoviškas pozicijas, atsikratyti išorės priešų, didinti Lietuvos karinę galybę. Daug didžiūnų tam pritarė, bet atiduoti svetimųjų valdžion žemaičiai ir jų valdovas Treniota neslėpė savo priešiškumo. Treniota, kalbėdamasis su Mindaugu, jo draugystę su vokiečių riteriais pavadino kvailyste.
Žemaičiams Ordinas buvo agresorius, o įžvelgti galimo krikščionybės veiksmingo ideologinio vaidmens, dar tik formuojantis feodalinei visuomenei, jie nesugebėjo.
Treniotos akistata su Mindaugu užfiksuota eiliuotoje Livonijos kronikoje.

Puolė ant kelių Perkūno šventykloje
Žemaičiai nepasidavė kryžiuočiams. 1260 m. kovo 20 dieną Kurše jie sutriuškino kryžiuočių ir kalavijuočių kariaunas. Padėjo galvas abiejų ordinų magistrai. Gavęs žinią Mindaugas tėškęs nuo galvos karūną ir nuskubėjęs melstis į pagonių dievo Perkūno šventyklą.
Gražuolė žmona Morta neįstengė atkalbėti Mindaugo nemesti krikščionybės. Galbūt jam labiau rūpėjo įtikti žemaičiams, kurie sakė, kad jo klausys, jei į tėvų tikėjimą sugrįš. Tad ir Mindaugas šoko kariauti su kryžiuočiais, buvo net Karaliaučių apgulę žemaičiai kartu su sukilusiais prūsais. Lietuvos galybę pajuto ir Livonija, ir gudų žemės, ir Mozūrija. Atsitiesusi ir susivienijusi Lietuva Mindaugui, matyt, buvo svarbiau nei blizgutis ant galvos.
Mirtis Mindaugą užklupo 1264 metais, kai Lietuva kardu ir diplomatija buvo sulipdyta į gana patvarų politinį junginį. Deja, kruvinos praeities randai, kai mirtimi buvo baudžiami saviškiai, kai valdovas, siekdamas savo tikslų, nevengė klastos, atsišaukė tuo pačiu: kerštu.
Mindaugą nužudė kunigaikščių Daumanto ir Treniotos pavaldiniai. Pirmasis, regis, keršijo už pagrobtą žmoną, kurią Mindaugas pasiliko sau po Mortos mirties, antrasis troško didesnės valdžios, didesnės įtakos valstybėje. Dėl jos didžiūnai ne kartą rengdavo sąmokslus, kurstė tarp krašto žmonių vaidus, nepasitikėjimą. Ir ne visada nugalėdavo teisybė, nors daugumos lietuvių širdys buvo jai atviros, tetroško vienybės ir gražaus gyvenimo bočių žemėje po taikiu dangumi.

Romualdas Mažutis