Profesorė dr. Virginija Daukantienė.

Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai kartu su kolegomis iš Švedijos Buroso ir Lenkijos Lodzės universitetų sprendžia vieną aktualiausių mados ir tekstilės pramonės tvarumo problemų – kaip sumažinti iš gaminių išsiskiriančių mikroplastikų (mikropluoštų) kiekius.

Pasak KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) profesorės ir projekto komandos Lietuvoje vadovės dr. Virginijos Daukantienės, minėta problema pradėta analizuoti labai neseniai.

„Dar nėra vieningo termino, apibrėžiančio šios problemos objektą. Šiuo metu mokslinėje literatūroje labai maži struktūros elementai, atsiskiriantys nuo tekstilės gaminių drėgnomis ir sausomis sąlygomis, yra vadinami skirtingai: mikroplastikai, mikropluoštai, mažos fibrilės, pluošto fragmentai, pluoštinės formos dalelės, mikrotaršalai, kt.“, – sako mokslininkė.

Iš skalbyklės – į Baltijos jūrą

Jos teigimu, mokslininkai dėl to ir susibūrė bendram tikslui, mat vienas labiausiai dėl šios problemos kenčiančių regionų – Baltijos jūra, į kurią taip pat patenka dalis šių mikrodalelių. Skalbiant drabužius, pagamintus iš sintetinių tekstilės medžiagų, išsiskiriantys mikroplastikai (mikropluoštai) išlieka jūros aplinkoje, kelia grėsmę jūrų ekosistemoms ir žmonių sveikatai.

Pirmieji užsienio mokslininkų tyrimai šių dalelių išsiskyrimo iš tekstilės tematikoje pasirodė tik apie 2011-uosius metus, o pirmoji standartizuota tyrimų metodika – tik 2023-aisiais.

Pirmieji atlikti tyrimai parodė, kad nors didžiausias mikroplastikų (mikropluoštų), išsiskiriančių drabužių skalbimo metu, kiekis randamas tankiai apgyvendintose vietovėse, tačiau jų yra ir vandenynuose, jūrose, upėse bei jų pakrantėse. Jie patvirtino, kad, pavyzdžiui, skalbiant 6 kg tekstilės gaminių, išsiskiria vidutiniškai daugiau nei 700 tūkst. mikropluoštų.

„Taip pat pastebėta, kad didžiausi mikropluoštų kiekiai išsiskiria per pirmuosius 3 skalbimo ciklus, o vėliau išsiskiriančių mikropluoštų skaičius kinta nežymiai. Priklausomai nuo skalbimo sąlygų ir medžiagos charakteristikų, iš 1 g tekstilės skalbimo metu gali išsiskirti nuo 210 vnt. iki 72 vnt. tūkst. mikropluoštų, kurių vidutinis ilgis gali būti nuo 165 mikrometrų (μm) iki 841 μm“, – akcentuoja KTU profesorė.

KTU Cheminės technologijos fakulteto (CTF) Aplinkosaugos technologijos katedros profesorė ir projekto komandos narė dr. Violeta Kaunelienė sako, kad naujausi moksliniai tyrimai rodo, jog patalpų ore ir nusėdusiose dulkėse dominuoja būtent pluoštinės formos mikroplastikai, o didžioji jų dalis siejama su sintetine tekstile ir jos dėvėjimu.

Svarbu – optimalus vandens kiekis

Prof. V. Daukantienė, komentuodama tyrimus sako, kad įdomu tai, kad didesnis kiekis mikropluoštų išsiskiria skalbiant iš viršaus skalbiniais įkraunamomis skalbimo mašinomis. Be to, mažinant skalbinių įkrovą skalbimo mašinos būgne, išsiskiriančių iš tekstilės mikropluoštų skaičius padidėja kartais. O žirklėmis iškirpti tekstilės bandiniai gali išskirti nuo 3 iki 21 karto daugiau mikropluoštų nei tie bandiniai, kurie išpjaunami lazeriu.

„Be to, skalbiant specialiai paruoštus bandinius, mikropluoštų išsiskiria daugiau nei skalbiant įprastus, pasiūtus drabužius. Apibendrinant galima teigti, kad didžiausią įtaką mikropluoštų išsiskyrimui iš tekstilės turi vandens tūris, o tada temperatūra, skalbimo trukmė ir mechaninio poveikio intensyvumas“, – sako KTU mokslininkė.

Jos teigimu, norint sumažinti šio neigiamo proceso intensyvumą skalbiant, vartotojai gali mažinti vandens kiekį, t. y., parinkti optimalų vandens ir tekstilės santykį, kurį galima užtikrinti skalbiant su pilna įkrova.

Taip pat verta naudoti specialius skalbimo mašinų filtrus, kurie užkirstų kelią mikropluoštų patekimui į buitinių nuotekų tinklus.

Patenka į orą, išsiskiria dėvint

Mokslininkių teigimu, mikroplastikų (mikropluoštų) išsiskyrimas ilgą laikotarpį buvo vertinamas tik drabužių skalbimo procese.

Tačiau vystant gilesnius tyrimus pastebėta, kad tekstilės mikropluoštai patenka ne tik į skalbimo ar tekstilės apdailos metu išleidžiamas vandens nuotekas, bet ir į gyvenamųjų bei gamybinių patalpų ir net už jų sienų esantį orą, tai yra, ir gaminant aprangos gaminius, pvz., supjaunant iš tekstilės medžiagos drabužių detales ar susiuvant jų kraštus ir pan., ar juos dėvint“, – sako ji.

Didžiausia jų dalis išsiskiria tekstilės gamybos proceso metu (apie 50 proc.), po to apytiksliai lygiomis dalimis (po apie 25 proc.) išsiskiriančių mikropluoštų kiekiai pasiskirsto skalbiant ir dėvint drabužius. Šių dalelių, patenkančių į orą, kiekis, skaičiuojant vienam asmeniui, yra labai panašus į jų kiekį, patenkantį į skalbimo nuotekas.

Didžioji dalis įmonių analizės neatlieka

Mokslininkai, vykdydami projektą, apklausė Lietuvos, Švedijos ir Lenkijos aprangos ir tekstilės pramonės įmones, ar jos šiuo metu analizuoja arba vertina mikroplastikų (mikropluoštų) išsiskyrimą iš įmonės gaminamų tekstilės gaminių.

Net 66 proc. jų pateikė neigiamą atsakymą, tik 11 proc. įmonių nurodė, kad tai daro, o likusios įmonės teigė nežinančios, kaip elgsis šiuo klausimu, arba planuosiančios imtis šios problemos sprendimo.

Jos teigimu, paaiškėjo, kad šiek tiek daugiau nei pusė (54 proc.) pramonės įmonių neteikia klientams jokių rekomendacijų ar patarimų, kaip sumažinti mikroplastikų (mikropluoštų) išsiskyrimą iš tekstilės, 20 proc. įmonių tai daro, 21 proc. domisi, kaip tą daryti, bei 5 proc. tą planuoja daryti.

Artėja ES reglamentavimas

„Deja, mikroplastikų (mikropluoštų) koncentracijų nustatymas skirtingose aplinkos terpėse (vandenyje, nuotekose, ore, dirvožemyje ar dulkėse) išlieka nepakankamai standartizuotas – taikomi skirtingi mėginių ėmimo, filtravimo, dalelių identifikavimo ir dydžio ribų nustatymo metodai. Dėl šių metodologinių skirtumų skirtingų tyrimų rezultatus dažnai sudėtinga tiesiogiai palyginti, o tai apsunkina patikimą taršos masto vertinimą ir reguliacinių sprendimų pagrindimą“, – pasakoja KTU prof. V. Kaunelienė.

Jos teigimu, artėjantis reglamentavimas Europos Sąjungoje (ES) rodo, kad mikropluoštų emisijos taps ne tik aplinkosaugos, bet ir aiškiai apibrėžtos teisinės bei ekonominės atsakomybės klausimu.

Abi KTU mokslininkės sutaria, kad šios tematikos problemų sprendimas, taip sparčiai augant mados ir tekstilės industrijai, tampa neatsiejamas nuo visų kitų problemų, kurios kelia vis didėjančius tvarumo iššūkius.

„Būtent tokio rezultato ir yra siekiama tarptautiniame projekte“, – teigia profesorės.

Straipsnis parengtas viešinant projektą „Mikroplastiko taršos mažinimas per pažangų Baltijos šalių bendradarbiavimą (MICROPLASTGUARD)“ Nr. BSNP2024-1, kurį finansuoja Švedijos institutas (the Swedish Institute).