Savo tėvą Antaną Martinkų garbingo devyniasdešimtmečio proga sveikino dukros Daiva ir Vilma, sūnūs Vytautas ir Kęstutis.

Devyniasdešimtmečio jubiliejų spalio 31 dieną atšventęs Antanas Martinkus jį pasveikinti atvykusiems svečiams turėjo ką papasakoti. Prieš mūsų akis prabėgo ilgi gyvenimo metai: vaikystė, karo metai, pokaris ir šiandiena.

Garbingo jubiliejaus proga senolį pasveikinti atvyko Šilutės r. savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis, Juknaičių seniūnijos atstovės. Susirinko ir jubiliato vaikai: dukros Daiva ir Vilma, sūnūs Vytautas ir Kęstutis. Ilgaamžiui juknaitiškiui buvo pasakyta daug gražių žodžių, palinkėta dar daug ilgų gyvenimo metų.
Gyvenimas nelepino
Antanas Martinkus gimė 1928 metų spalio 31 d. Kvėdarnoje, Papynaujo dvare. Šeima glaudėsi kumetyne, mat tėvai triūsė dvare. Antanui tebuvo ketveri metukai, kai mirė tėvas. Tuo metu šeima augino du sūnus, o mama laukėsi trečio vaiko. Susijaudinęs senolis pasakojo, kaip žuvo jo dvejais metais jaunesnis brolis. Nelaimė įvyko, kai brolio draugas į namus parsinešė bombos kapsulę su sparniukais. Sprogmeniui sprogus, žuvo kambaryje buvusi mergina, o brolis mirė pakeliui į Šilalės ligoninę, mat kelionė į ligoninę arkliais užtruko. Mažasis broliukas, kaip ir sakė daktarai, ilgai neišgyveno – mirė sulaukęs vos ketverių.
Antanas pasakojo, kaip vaikystėje, prasidėjus karui, lėktuvai subombardavo mokyklą, bažnyčią. „Baisus buvo vaizdas, sproginėjo bombos, neliko mokyklos ir bažnyčios, o sugrįžęs lėktuvas išsprogdino visą gatvę… Pavojingas buvo laikas, ir rusai, ir vokiečiai turėjo savo aerodromus“, – prisiminimais dalijosi Antanas. Tebuvo baigęs tris skyrius, tačiau jiems išdavė keturių skyrių baigimo pažymėjimus. Toliau mokslo siekti nebegalėjo. Už mokslą reikėjo mokėti, o mama neišgalėjo to padaryti. „Taip ir likau dvare. Dirbau visokius darbus, kaip ir taksistu, mat dažnai vežiodavau poną į Tauragę. Mama buvo namuose, laikėme gyvulių. Vėliau gavome šešis hektarus žemės“, – pasakojo Antanas. Išėjęs į sovietų armiją jūrų laivyne praleido beveik penkerius metus.
Sukūrė šeimą
„Tarnaudamas kariuomenėje visą laiką susirašinėjau su savo būsimos žmonos Anicetos broliu. Kai grįžau, dvaras buvo sugriautas, tad gyventi priėmė draugo šeima. Šilutėje mokiausi traktorininko specialybės. Mokytis sekėsi, baigiau vien penketais. Valdžia norėjo, kad važiuočiau dirbti į Kazachstaną, tačiau jau draugavau su Aniceta – ji neišleido“, – atviravo senolis.
„Kai grįžau iš armijos, mano būsimai žmonai buvo septyniolika metų. Palaukėme dar vienerius metus. Žmona kaip žmona, bet uošviai buvo labai geri, tuoj prisistatydavo, jei tik pakeldavome balsą. Neleido pyktis, – prisiminė Antanas. – Kartais žmona ir apibardavo. Žiemą per naktis traktoriumi valydavau kelius apie Rietavą, Šilalę, Laukuvą, Švėkšną, po kelias naktis negrįždavau, tad ir tekdavo išklausyti priekaištų“, – prisiminimais dalijosi Antanas.
Gausi šeima
Su aštuoneriais metais jaunesne žmona Antanas užaugino keturis vaikus: dukras Vilmą ir Daivą, sūnus Vytautą ir Kęstutį. Kartu nugyveno gražų gyvenimą. Aniceta tik prieš penkerius metus iškeliavo Anapilin. Senolis prisiminė, kad ir jo mama mirė devyniasdešimt trejų būdama. Šiandien Antanas džiaugiasi, kad visi vaikai gyvena netoliese, yra pasistatę namus, augina vaikus. Didžiuodamasis kalbėjo, kad jau turi trylika anūkų ir dvylika proanūkių. Su vaikais ir anūkais gerai sutaria.
„Šiandien dažnai būna taip – tėvai sau, vaikai sau. Tėvai negali nieko vaikams pasakyti. Ir mokytojams šiandien mokykloje sunku“, – vertino šiandieninę situaciją ilgaamžis.
Juknaičiuose apsistojo ilgam
Jaudindamasis Antanas pasakojo, kaip skaudu buvo laidoti savo pirmagimį, vos 2,5 metukų sulaukusį sūnelį – gydytojai nenustatė meningito. Iš Kvėdarnos Antanas su šeima atvažiavo į Šilutės rajoną, apsigyveno Jakštelių kaime, Juknaičių seniūnijoje. Žmona jau laukėsi Vytauto. Gyveno dviejose vietose. Kai gimė ketvirtas vaikas, pasidarė ankštoka, tada jiems paskyrė didesnį butą. Vėliau persikėlė į Juknaičius. Juknaičių ūkyje Antanas dirbo fermose – diegė melžimo sistemas ir mokė dirbti melžėjas. Anksčiau moterys melždavo dvidešimt karvių, o su aparatais – trisdešimt. Algos kilo, visiems buvo gerai.
„Ne kartą buvau direktoriaus Zigmanto Dokšo kabinete, prašiau pirkti vis daugiau aparatų. Aš taip pat keldavausi ketvirtą valandą ryto, prižiūrėdavau, kad viskas būtų gerai. Jei neveikdavo, aš jau būdavau vietoje. Iš viso buvo penkios fermos“, – pasakojo senolis.
Rami šiandiena
Šiandien Antanas džiaugiasi, kad su žmona Aniceta užaugino gerus vaikus, niekada neteko susipykti. „Jei visi būtų vienoje vietoje pasistatę savo namus, būtų buvęs visas miestelis. Papasakojo, kad teko ligoninėje ir Šilutėje, ir Klaipėdoje pagulėti, „ir širdis remontuota“, tačiau šiandien nesiskundžia. Dukros juo labai rūpinasi.
Antanas gyvena vienas savo bute Juknaičiuose, pasiramsčiuodamas lazdele pasivaikšto lauke, tačiau toli stengiasi nenueiti, o vasarą dar ir dviračiu pavažiuoja. Valgyti mėgsta sočiai: jei keptos bulvės, tai plaukiančios aliejuje, ir lašinių neatsisako…

Birutė Morkevičienė