Lietūs sustojo, juos kartais keičia šlapdriba. Kelyje Šilutė – Rusnė per 400 metrų ruožą jau važiuoja lengvieji automobiliai, nes vandens gylis – keli centimetrai. Kelininkų speciali technika apsemtu kelio ruožu nebekelia lengvųjų automobilių, nebereikia spec. automobilio ir keleiviams pervežti. Gyvenimas Rusnėje sugrįžo į įprastas vėžes. Ar potvynio išbandymai Pamario krašte – naujiena? Sklaidome Petro Jakšto knygą „Senoji Šilutė“.

1829 metai
“Pavasarį žmones sutiko didelis skurdas. Žiema buvo nepaprastai šalta ir ilga. Sniego sluoksnis siekė iki 1-2 m storio. Kovo mėnesio gale termometras rodė dar 20 laipsnių šalčio. Potvyniai pralaužė pylimus ir užliejo didelę dalį Šilokarčemos (Šilutės) apskrities teritorijos. Aplink Šilokarčemą tyvuliavo vanduo, gyventojai susisiekdavo tik valtimis. Daugelį namų vanduo sugriovė arba apgadino. Nuo permirkimo sugriuvo krosnys ir dūmtraukiai. Daugelyje tvartų gyvuliai stovėjo vandenyje. Minijos gyventojai, pasiėmę dalį mantos, pasitraukė iš namų. Žmonės ėmė sirgti drugiu. Dėl pašaro stokos ir peršalimo daug gyvulių krito.
Gegužės 1 d. smarkus pietvakarių vėjas ėmė pūsti ir varyti vandenį aukštyn. Šyšoje vanduo pakilo tiek, kad apsėmė Šilokarčemos turgaus aikštę ir per ją plaukiojo valtys. Vieškelis buvo apsemtas tiek, kad vanduo siekdavo arklio šonus. Laimei, po 24 valandų audra aprimo ir vanduo ėmė slūgti.
Skurdą kenčiantiems gyventojams šelpti buvo renkamos aukos. Tilžėje susidarė šalpos draugija (…). Draugija duodavo už kritusią karvę 24 markes, už arklį – 30 markių, o trobesių atstatymui – 300-1200 markių pašalpos. 70 metų šimtininkas Aleksas ir jo sūnus, rizikuodami gyvybe, išgelbėjo savo kaimo 4 žmonių šeimą iš namo, kurį ledo lytys sulaužė.
Potvynis Šilokarčemos apskrityje sugriovė 23 gyvenamus namus ir 16 ūkinių trobesių, sugadino 122 gyvenamuosius namus ir 90 ūkinių trobesių. Prigėrė arba sušalo 170 arklių, 378 karvės, 18 jaučių, 562 avys ir 118 kiaulių.
Vasara pasitaikė labai sausa. Nuolat kildavo šaltos audros. Javų derlius buvo vidutiniškas. Spalio mėnesį ne savo laiku prasidėjo potvyniai, kurie ir nebeatslūgo, o lapkričio mėnesį vandenis apdengė ledas. Žemesniųjų vietų gyventojai neteko daug šieno, kurio iš pievų nebegalėjo paimti. Liko daug apsemtų bulvių.
Vėlesniais metais
Ir paskesniais metais žmones vargino potvyniai ir epidemijos. 1832 m. siautė raupai, o 1833 m. – gripas. Vardainės parapijoje per 3 savaites kasdien mirdavo po 5 žmones.
1835 m. gruodžio mėn. ir 1834 m. sausio mėn. buvo dideli potvyniai. Šieno kūgiai pievose ir bulvės rūsiuose paskendo. Kuro gamyba ir žvejyba susiraukė. 1834 m. rugsėjo 23 d. snigo, pūtė šaltas vėjas ir buvo taip šalta, kad Gaideliuose sušalo 19 karvių, Šilgaliuose – 3 karvės, Sausgalviuose – mažas berniukas lauke ir 13 karvių. Tų metų padariniai buvo juntami ir kitais metais. 1835 m. pavasarį stigo sėklos, bulvių ir pinigų. Turguose maisto produktų kainos pakilo dvigubai.
Raupai ir gripas, kuomet mirdavo žmonės, pasikartodavo kiekvienais metais. 1837m. buvo visiškas nederlius. Dar blogesni buvo 1838 m. Nuo liepos 10 d. šešias savaites kasdien lijo. Rugpjūčio 25 d. po 24 valandų smarkaus lietaus staiga išsiliejo dešinieji Nemuno intakai. Rugpjūčio 27 d. Nemunas užliejo didelį plotą kairajame krante. Nenupjauti javai ir pievos žlugo. Pusė pasodintų bulvių supuvo. Ėmė siausti galvijų juodligė, džiova, snukio ir nagų liga.
Spalio 20-21 d. siautė baisus uraganas, sukėlęs pakartotinį potvynį. Su dideliu vargu nušienautas šienas nuplaukė. Anksti prasidėjo dideli šalčiai. Nenukastos bulvė sušalo.
1838-1839 m. žiema buvo ypač šalta. Balandžio mėnesį Kuršių marios dar buvo užšalusios. Balandžio gale ir gegužės pradžioje buvo ledonešis , kuris savo smarkumu pralenkė 1829 m. ledonešį.
1839 d. rugpjūčio 5 d. kilo uraganinė audra ir ėmė kristi kruša ledų nuo riešuto iki vyriško kumščio dydžio. Audra sugriovė naują namą. Paskui sekė potvyniai ir jų ardomieji padariniai. Apie plataus masto pylimų įrengimą tuo metu, kai visur viešpatavo skurdas, niekas negalvojo.
1844 m. vasara buvo nepaprastai lietinga. Pievas ir dirvas apsėmė vanduo. Žuvo daug šieno, javų ir bulvių. Gyventojams grėsė badas. Tilžėje buvo įsteigta draugija nukentėjusiems nuo potvynio šelpti. Rusnėje buvo įsteigtas maitinimo punktas, kuris du kartus per savaitę išduodavo 115 asmenų po struopą sriubos ir pusę svaro duonos. 1845 m. žiema buvo dar skurdesnė, davinių kiekis buvo padidintas iki 200. Šilokarčemoje ir Saugose irgi veikė maitinimo punktai. Tų metų vasara buvo sausa, žiemkenčių tepasėta vos trečdalis, derlius – nepakankamas. 1846 m. buvo visiškas nederlius. Net pasiturinčiose šeimose valgydavo tik du kartus per dieną.
1888 metai
1887 – 1888 metais žiema buvo šalta, bet sniego nedaug. Dėl to ledas siekė iki 70 cm storio, o žemė giliai įšalo. Kovo mėnesio pradžioje buvo 27,5 laipsnio šalčio ir ėmė snigti. Antroje mėnesio pusėje sniego danga buvo vidutiniškai 2 m storio.
1888 m. kovo 21 d. staiga prasidėjo atodrėkis ir lietus. Kovo 30 d. Nemuno ledas pajudėjo prie Kauno, kovo 31 d. – prie Smalininkų, kur 17 val. vanduo pakilo iki 6,66 m, o 24 val. ir prie Tilžės vanduo pasiekė 6,40 m. Balandžio 2 d. 3 val. su nepaprastu smarkumu ir audringu šniokštimu ledas pajudėjo ties Rusne. Po valandos vanduo pralenkė iki tol buvusius vandens lygius. Gausios storo ledo lytys susikimšo Atmatos upės seklumoje tarp Šyškrantės ir Šyšos ir penkiose vietose prasiveržė į marias. Kai išaušo, žmonės su siaubu žvelgė į prasiveržusias tarp Rusnės kaimo sodybų vandens sroves.
Balandžio 4 d. ledonešis sumažėjo ir netrukus pasibaigė. Beveik visas Nemuno baseino ledas 54 valandas plaukė per dviejų gausiai gyvenamų vietovių laukus. Buvo sugriauta, apgadinta namų, ūkinių trobesių.
Rusnės bendruomenė paskelbė, kad ji pasiryžusi statyti apsauginį pylimą su važiuojama 7 m. pločio viršūne, tai ir kiti žemupio gyventojai panoro tęsti šį pylimą tokio pat aukščio, bet tik su 3 m pločio viršūne ir pasižadėjo mokėti po 15 markių už bėgamąjį metrą. Darbai vyko sėkmingai…“
„Pamario“ inf.