Pernelyg intensyvaus išmaniųjų įrenginių naudojimo pasekmės atsiliepia vaikų ir paauglių savijautai ir sveikatai. Todėl nuo naujų mokslo metų pradžios įsigalioja dviejų ministerijų rekomendacijos, kad ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigos vidaus teisės aktuose būtų nusistatyta, kaip bus ribojamas asmeninių mobiliųjų telefonų naudojimas. Rekomendacijas bendru įsakymu patvirtino laikinai einanti sveikatos apsaugos ministro pareigas Marija Jakubauskienė ir laikinai einanti švietimo, mokslo ir sporto ministro pareigas Raminta Popovienė.

Kad mobilieji telefonai mokymosi įstaigose turi būti draudžiami, tokios pozicijos laikosi vaikų teisių, sveikatos specialistai, psichologai.

„Mes pasisakome už žodį DRAUSTI, kuris yra labai aiškus. Mes kalbame apie ikimokyklinį, priešmokyklinį ir ugdymą iki 10 klasės, kad ugdymo procese, kuris apima laiką nuo įžengimo į mokyklą ir visas veiklas – per pertraukas, ekskursijų metu – vaikai neturėtų telefonų“, – sako Skaitmeninės etikos centro viena iš steigėjų Renata Gaudinskaitė.

 Jai antrina ir Vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė: „Manau, viskas, kas susiję su žmogaus teisių ribojimu, o visos teisės yra konstitucinė doktrina, turi būti ribojamos įstatymu. Todėl turėtų būti įstatymo nuostata dėl draudimo. O tada gali būti konkretus mokyklos susitarimas, tvarka, kaip to bus laikomasi.“ Tokiam požiūriui pritaria ir  Sveikatos apsaugos ministerija.

Tėvai pernelyg naiviai galvoja apie savo vaikus

 Kokias grėsmes mato sveikatos specialistai ir mokslininkai dėl pernelyg didelio vaikų ir paauglių įsitraukimo į virtualią ekranų realybę?

Pirmiausia – prieiga prie smurtinio ir pornografinio turinio. Pasak Skaitmeninės etikos centro specialistų, vaikai iki 8 metų labai sunkiai skiria turinį, kuris yra reklaminis, o kuris yra tikras, kuris skirtas parduoti kažkokią idėją. Jie neturi tokio gebėjimo, todėl labai svarbu ugdyti jų kritinį mąstymą. O didžiosios rizikos yra susijusios su seksualizuotu ir pornografiniu turiniu. Kai paskaitų metu pradinių klasių vaikų lektoriai klausia, kas yra matę  pornografinių vaizdų internete, klasėse pakyla daug rankų.

Deja, tėvai dažnai tų grėsmių nemato, nes nesidomi, kuo užsiima interneto platybėse jų atžalos. Suaugusiųjų žinios yra žymiai siauresnės, nei jų vaikų gebėjimas susirasti. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė perspėja, kad vaikai internete gali susidurti su kelių rūšių pornografijos pavojais: vaikai gali susirasti ir žiūrėti. Gali būti ir bandoma juos įtraukti: įkalbėti nusirengti, atsiųsti savo nuotraukų, o tada bandyti šantažuoti. Mezgamos neaiškios pažintys, kai prisistatoma to paties amžiaus mergaite, o iš tiesų tai yra pagyvenęs vyriškis.

„Ir tai vyksta tuo pačiu metu, kai kai kurie tėvai kovoja, kad mokyklose nebūtų dėstomas lytinis švietimas, o jų vaikai žiūri „pačią juodžiausią“ parnografiją internete.  Tėvai neįvertina dažnai savo vaikų, nežino su kuo jie bendrauja, savo atžalas mato kaip mažus ir pūkuotus“, – sako vaiko teisių apsaugos kontrolierė.

Kenčia emocinė ir fizinė sveikata

 Mokslininkai įvardina ir kitas grėsmes, su kuriomis susiduria dalis vaikų, neribojančių laiko prie išmaniųjų ekranų: patyčių plitimas, atskirties didinimas, bendruomeniškumo mažinimas, socialinio lyginimosi skatinimas. VU ir LSMU mokslininkų atlikto tyrimo duomenys rodo, kad  bene pusei šalies moksleivių naudojimasis socialiniais tinklais yra tapęs probleminiu. Tai reiškia, kad naudojimasis tampa sunkiai kontroliuojamu. Dėl to nukenčia kasdieninės veiklos – prarandama kontrolė, atsiranda įtampa, nerimas, kuris dingsta tik prisijungus.

„Telefonas šiandien yra net ne multimedijos, bet jau polimedijos įrenginys, jis turi skambinimo funkciją, jame yra ir internetas. Mums tai patogu: ir sąskaitas apmokėti, ir bilietus nusipirkti, pabendrauti ir papramogauti. Bet aš gal galiu su savo suaugusiojo protu ir smegenimis valdyti lengviau, nes aš žinau, kad man reikia į darbą, kažkur kitur, ir aš galiu liautis. O vaikas negalės. O mes lengva ranka paduodame, o tada pykstame, kad jis nenori telefono padėti. Jam per daug sunku atsispirti pagundoms, kurios yra sukuriamos jam įtraukti“, – sako Skaitmeninės etikos centro viena iš steigėjų R. Gaudinskaitė.

Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis, šiandien mokyklose ir jų teritorijose yra nufilmuojama didžiausia patyčių vaizdinės medžiagos dalis. Policija stebi, kad per pamokas vyksta ir psichoaktyvių medžiagų platinimas pasitelkiant mobiliuosius: keliauja žinutės kur, kokiu metu, kurioje šiukšlių dėžėje bus kažkas paliekama, kada paimti.

Įprotį suformuoja tėvai

 Jei vaikas pernelyg daug laiko praleidžia prie išmaniųjų ekranų, jo tėvai gali būti apkaltinti savo atžalos nepriežiūra, teigia vaiko teisių specialistai. Juk pirmi kartai prie mobiliojo telefono, planšetės ar kito įrenginio būna tuomet, kai suaugusieji nori užimti atžalą, kad šis jiems netrukdytų.

„Vaikai įninka į ekranus, nes tėvai juos atstumia, – sako Vilniaus  universiteto (VU) Psichologijos instituto direktorė, profesorė Roma Jusienė. – Mažiems vaikams duodamas išmanusis įrenginys pavyzdžiui, kai tėvai kažko laukia, ar, kai tvarkosi namus. Vietoj to, kad ir mažuosius įtrauktų į fizinę veiklą, duotų užduotį, tėvai lyg atstumia nuo savęs ir sako: „eik ir užsiimk“. Kartais pastūmėja ekranų link, kai nenori, kad vaikas matytų suaugusiųjų problemų (skyrybų, darbinių problemų). Deja, kai nėra to gero tikro gyvo ryšio, yra internetinis ryšys.“

Atlikta tėvų apklausa rodo, kad šie savo atžaloms pasiūlo išmaniuosius ekranus, kai nori nuraminti suirzusį vaiką ar jį apdovanoti už gerą elgesį, taip pat, kai nori pabendrauti su kitais žmonėmis, ar siekia, kad vaikas ramiai elgtųsi viešosiose vietose ar planuoja užsiimti namų ruošos darbais. Tačiau virtuali realybė ikimokyklinukui negali suteikti tiek naudos, kiek teikia gyvas bendravimas.

Kuo pakeisti telefonus per pertraukas?

 Apie fizinį vaikų užimtumą, kaip alternatyvą mobiliesiems įrenginiams mokyklose kalba ir Skaitmeninės etikos centro specialistai. Jie veda mokymus įvairioms visuomenės grupėms: visuomenės sveikatos specialistams, ugdytojams, vaikams ir visiems, kurie domisi probleminiu interneto vartojimu.

Pasak vienos iš centro steigėjų Renatos Gaudinskaitės, pats blogiausias modelis pasirinktas tose mokyklose, kuriose telefonai leidžiami per pertrauką, o eidami į pamoką, mokiniai sudeda telefonus į dėžutes ar kažkur kitur. Nedidelį telefoną mokinys gali slėpti drabužiuose, turėti jų kelis. Kita problema, kad vaikui prieš pamoką sunku atiduoti telefoną, jis turi „atsiplėšti“ nuo jį įtraukusio žaidimo. Kai dopaminas „sproginėja“ per ausis, jam prireikia 10-15 min. sugrįžti į realybę. Ir tik tada jis gali susitelkti į pamoką.

„Kai lankaisi tokioje mokykloje, kuri turi pasitvirtinusi tvarką dėl telefonų, matai pertraukų metu vaikus bendraujančius tarpusavyje, o jei nėra tokios tvarkos, visi vaikai pasieniais sulindę į telefonus“,– sako Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė. Specialistai vieningai sutaria, kad „atėmus ekranus“ iš vaikų ugdymo įstaigoje, privalu juos pakeisti kita veikla.

„Mokykloje per pertraukas vaikai turi judėti, galimybę bėgioti – tam reikia erdvių ir suaugusiųjų priežiūros. Yra daryta daug eksperimentų, kad vaikai pažintines užduotis atlieka žymiai kokybiškiau po 15 minučių fizinio aktyvumo nei to neturėję. Jei fizinė veikla vyksta žalioje aplinkoje, tai rezultatai dar geresni“, – aiškina socialinių mokslų daktarė Lauryna Rakickienė.