Miestelėnų žvilgsnius traukė šventinė eisena centrine miesto gatve.

Simono Norbuto pastebėjimai iš Šilutė meno mokyklos 50-mečio iškilmių.
Nuo frakuotos klasikos iki džinsuoto džiazo
Gegužės 5 d. Šilutės kultūros ir pramogų centro didžiojoje scenoje triumfavo muzikantai. Meno mokykla, kurią sudaro Muzikos ir Dailės skyriai, šventė savo 50 metų jubiliejų. Renginys, kuriame nuo A iki Z karaliavo talentingi ir sėkmingi muzikos mokyklos auklėtiniai bei gabūs jų pedagogai, kaip ir dera itin akademiškam, disciplinuotam klasikinės muzikos pasauliui, buvo švarus, elegantiškas, tvarkingai sustyguotas. Lyg tobulai techniškai Kasparo Mikužio atliekamas Rachmaninovas.
Žmogiškos šilumos ir improvizacijos, lengvumo ir nuoširdumo įspūdį, į šį griežtai surežisuotą renginį, įnešė meistriškai kuriantis renginio konferansjė Marijus Budraitis, sugebėjęs net ir itin nemalonią (bet tik vieną vienintelę) renginio garso operatorių klaidą paversti draugišku pokštu.
Gyvu, judriu karšto kraujo pliūpsniu šios iškilmingos šventės kūne tapo energinga jaunimo džiazo grupė „Šyša“, pagrojusi ekspresyvią, dinamišką ir kiek ironišką improvizaciją „Heydekrug boogie“. Žavių, scenine laisve alsuojančių jaunųjų džiazmenų grupė neliko nepastebėta ir M. Budraičio, kuris atvirai ragino grupę likti ir groti neoficialiajame šventės vakarėlyje.
Ar politikai mėgsta vien Čiurlionio muziką?..
Kaip ir bet koks reprezentacinis renginys, taip ir šis neapsiėjo be mūsų entuziastingų meno globėjų – politikų. Į sceną prakilnias kalbas sakyti ir garbės raštus bei atminimo dovanų įteikti lipo Šilutės r. savivaldybės meras, oficialus Meno mokyklos 50-mečio jubiliejaus globėjas Vytautas Laurinaitis ir Seimo narys Artūras Skardžius.
Susidarė įspūdis, kad mūsų politikai mėgsta vien muziką: garbės raštai ir dovanos teikti vien Meno mokyklos Muzikos skyriaus mokytojams. Išimtis – Švėkšnos dailės skyriaus mokytojas Vytautas Bliūdžius. Gal dailės ir dailininkų pagerbimui skirta mažiau dėmesio todėl, kad Dailės skyrius gyvuoja tik nuo 1990 m., o Muzikos – nuo 1965-ųjų? Suprask, per jauni, neverti dėmesio? Ar todėl, kad dabartinė Meno mokyklos direktorė muzikė Daiva Pielikienė gali pasigirti tuntu jos mokinių diplomų prestižiniuose festivaliuose, o buvęs ilgametis Dailės mokyklos direktorius Arnoldas Milukas – vos keletu itin gabių auklėtinių, tapusių profesionaliais dailininkais?
Bet nesinori tikėti, kad toks olimpiadiškos dvasios argumentas būtų dar gajus mūsų vis labiau kūrybiškumą, o ne ordinus, vertinančioje menininkų visuomenėje. Sunku patikėti ir tuo, kad kruopštus ir dėmesingas renginio vedėjas galėjo pamiršti tokį svarbų reprezentacinį momentą, kaip dailės mokyklos įkūrėjo, ilgamečio jos direktoriaus Arnoldo Miluko asmens pristatymą… Neužsiminta ir apie mokinių mylimus ir vertinamus mokytojus Živilę Skirkevičienę ar Andrių Sirtautą.
Beje, labai simbolišką ir šventės kontekste iškalbingą šalies premjero Algirdo Butkevičiaus dovaną Daivai Pielikienei įteikė Artūras Skardžius – M. K. Čiurlionio paveikslą „Vytis“. O kas kitas, jei ne Čiurlionis ir simbolizuoja valstybingumo, muzikos ir dailės sąjungą?
Intravertai pralaimi ekstravertams?
Kita vertus, neatrodo, kad savo mokyklos reprezentavimu ir aktyvesniu, profesionalesniu savo mokinių darbų pristatymu būtų suinteresuoti ir patys Dailės skyriaus mokytojai. Nuvylė akivaizdžiai atsainus neretai puikių ir talentingų dailės mokyklos mokinių darbų eksponavimas kultūros ir pramogų centro koridoriuose.
Statybine popierine juosta ant išlinkusių ir kai kur dėmėtų kartonų išklijuoti mokinių tapybos ir grafikos darbai tikrai nedžiugino estetikos išsiilgusios akies. Nejau taip sunku tokios retos šventės proga profesionaliai (kad ir kukliai) įrėminti mokinių darbus? O gal pritrūko pinigų? Plakate mačiau daugiau nei 20 stambių rėmėjų…
Kita vertus, jei jau atmestume klasikinės estetikos reikalavimus, pasigedau ir originalesnio darbų eksponavimo. Nes monotoniškas darbų sukabinimas ant sienos ar molbertų kūrybiškumu tikrai nekvepia. Šįkart tokiai stipriai dailės mokyklai per žemai buvo nuleista kartelė… Turbūt ne dėl talento ar idėjų stokos, kurių ji neabejotinai turi, o, manyčiau, dėl psichologinio klimato, pavargus nuo kovos už „įtakos sferą“. Šventės įspūdis toks, kad dailininkai, kaip kokie intravertai, susigūžė prieš aktyvius ekstravertiškus muzikantus, užkariavusius didžiąją sceną, ir maksimaliai neišnaudojo jiems duotų erdvių. O juk dailės mokykla, ypač su Andriumi Sirtautu priešakyje, visad buvo kūrybiška, ironiška ir, nepaisant aplinkybių, gebėjo įprastas mums erdves paversti itin intriguojančiu ir daugiaprasmiu meno potyriu.
P. S. Didžiosios scenos apipavidalinimas – aukšto lygio. Nors ir literatūriškas, bet labai subtiliai, jaukiai ir poetiškai išspręstas muzikinis motyvas (penklinė su natomis) virto liaunų medžių kamienais, apgyvendintais baltais origami paukščiais, o gilus tamsiai mėlynas scenos fonas suteikė tokiems renginiams optiškai ir atmosferiškai būtino sceninio gylio. Stilistiškai akivaizdu, kad buvo darbuotasi Andriaus Sirtauto. „Lietuvininkų vilties“ premija įvertintas kūrėjas į sceną taip pat kviestas nebuvo…

Šilutės Rotary klubas 50-mečio proga Šilutės meno mokyklai padovanojo naują iškabą. Nuotraukoje: klubo nariai Antanas Čepys (Lietuvos apygardos valdytojas), Alfonsas Vanagas, Algimantas Bekeris (klubo prezidentas) ir Šilutės r. savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Šeputis.